„Tapau, piešiu ir nemetu“, - tokiais žodžiais savo dailės parodą atidarė Zenonas Bulgakovas. Daugiabriaunis fotomenininkas alytiškiams prisistato dar viena briauna. Neįnoringas kūrėjas tai įvardijo „tautodaile“, parodą pavadino „Mano realizmas“, o renginyje skambėjo nepretenzinga liaudiška muzika, tačiau šis kuklumo „šydas“ vis tiek nepaslėpė talento Alytų matyti tokį, kokį jis moka ir gali.
Z. Bulgakovo pieštas Alytus parodoje – ir toks, už kurį menininkui galbūt neskirtų dar vienos miesto kultūros premijos, tačiau ir toks, kuris jau šiandien, vos tik „pasikabinęs“
Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekos „Baltos varnos“ salone, iškart pretenduoja į aukštos prabos įvertinimą, ypatingai istorinėje, deja, „chroniškoje“ Dzūkijos sostinės, jos senamiesčio akcentų nykimo perspektyvoje. Joje objektai, jei lieka išsaugoti, tai bent Zenono foto,- ar, kaip šiuo atveju - pieštinio Alytaus „paveldo“ archyve.
„Piešiu nuo seno“, - apie ankstesnį savo užsiėmimą, nei fotografija, gausiai susirinkusiems kalbėjo ponas Zenonas, tačiau prisipažino, kad piešti Alytų vėl ir vėl – netraukia. „Padariau šią parodą per porą metų, tačiau ir vėl dailę užmečiau“, - prieš gerbėjus neslapukavo menininkas ir prisipažino, laukią naujo įkvėpimo, mat eskizų, pieštų pieštuku – jau daug.
„Jeigu tik truks įkvėpimo – kvieskit mus, padėsim“, - parodos atidaryme sakė Nijolė Makštutienė. Tokius ir panašius žaviosios lyties atstovių pasiūlymus Zenoną įkvėpti naujiems darbams palaimino jo mūza, žmona Giedrė Bulgakovienė, šia vyro paroda pradėjusi dvidešimtąjį „Baltosios varnos“ salono veiklos sezoną.