Kaip į „Gyvenimo teatrą“ nesuspėjau

Vaikystėje regėjau filmą, „Šaltukas“ – tokia šauni pasaka. Tai tame filme, mokslinė bendradarbė „Baba Jaga“, kartu su kolaborantu „Koshchėjumi“, laiką atsukdavę paprastu metodu. Susikibę rankomis bėgdavę atgalios. Kiek gryčią apibėgdavę, tiek dienų ar metų sugražindavę. Būdavę svarbu, daugiklį pradžioje įvesti. Va, apie tai niekaip neprisiminiau, o ir žinutė man atsiųsta, na, kas dar čia man rašo, bandau atspėti. „Jums rezervuotas bilietas į Prezidento rinkimus“, - trumpai ir aiškia kalba sudėliotos raidės.

„google“ neradau.

Bėgdamas atgalias atvyniojau ištisus metus. Ratą apibėgu ir žiūriu į displėjų, molinį puodą su gira. Matau kelis partizanus, bunkeryje tūnančius. Planuoja jie pasipriešinimo kovą, kaip būsimą Prezidentą sudoroti. Šalavijas ir sako Kanapei, – aš prišlapinsiu į ąsotėlį su pienu.

Kiekvieną vakarą, kai vištas vagiu, matau jo motiną prie durų paliekančią nakčiai, kad nesurūgtų. – Nenugalabinsi taip jo, – prieštarauja partizanas Kanapė.

– Kitais metais, pririnkime kolorado vabalų ir ant Spaliuko bulvių užleiskime, – rezga planą Šalavijas. – Ar tu išprotėjai, – šaukia išvertęs akis Kanapė, – kaip kovosime, o jeigu amerikonai neateis Velykoms?

Susitaikys jie sumąstę genialų planą, nupirks saldainių, vogtas vištas parduos ir prašys Spaliuko Lenino ženkliuką išsisegti. O jeigu ne, dilgėlėmis užpakaliuką išvanos.

Partizanai išradingą savo planą laisto kibiru samanės, kad po mėnesio su žiemojančiomis meškomis drauge prabusti galėtų. – Gerai čia mes sugalvojome, ir kraujo nebus, ir amerikonai su žmogaus teisėmis nesikabins, svarbiausia Žėbriūnienė bloga neįžvelgs ir Komunistai bus nugalėti, – sveikina savo kovos draugą Šalavijas, išlenkdamas paskutinį samanės puodelį.

Taip jie ir užmigo amžinu miegu, nes tą pavasarį meškos nesikėlė, jų paprasčiausiai šalies giriose nebuvo. Dar prieš kelis metus kolūkiečiai pridavė jų mėsą į paruošas, kaip jautieną. Iš kur jiems tai buvo žinoti nei radijo, nei mobiliuko tada dar neturėję.

O man taip smalsu, kada jie po tos, išgertos samanės pagiriojosi, tad tekinas jau bėgu į kitą pusę. Vaizdai lekia, kaip kino filme… Regiu pievoje, traktorius velka akmenį didžiausią. – Jonai, baik tas nesąmones, va, prie to berželio ir paliksime.

Ateis mezginių beretės ir apdainuos Mikalados giesmėmis paminklą ir mums daugiau gazolino liks parduoti. Galvok, kuo pas Marę pilstuko nuvažiuoti, – bando atšnekėti draugas. – Beje, kaip žuvo tie partizanai, ką palaidoti po mūs atvilktu akmeniu, – nekantrauja Jonas. – Gerk ir nesivelk į politiką, ar tik į Seimą nesiruoši balotiruotis su kitais dykaduoniais, – atsako draugas.

Gana man tų vizijų, nenoriu matyti nei kas buvo, nei kas dar bus. Jungiu tikrąjį kompiuterį, ne kokį puodą su gira. Facebook

Bandau atspėti, kur ir kada bus, dar galvoju, kur baltas pirštines padėjau. Reiks balsuoti švariomis rankomis. Paskui skaitau, kad jau po viskam, žinutė mane aplankė pavėluotai. Vėl per tą naminį vyną, rinkdamas obuolius pražiopsojau. Gal gi ir gerai, kad su politika nesusidėjau.