Advokatas Kęstutis Čilinskas, prieš pusę metų tapęs Seimo nariu,
neabejoja, kad ir vienas žmogus gali išjudinti valstybėje vykstančius
procesus.
Teisininkas, žmogaus
teisių gynėjas, išgarsėjęs rezonansinėmis bylomis, atstovaudamas prieš
algų vokeliuose mokėjimą pakilusiai Krekenavos agrofirmos darbininkei
Daliai Budrevičienei ir tikrąsias savo vyro, Baltarusijoje tragiškai
žuvusio Lietuvos saugumo karininko Vytauto Pociūno, mirties aplinkybes
siekiančiai išsiaiškinti Liudvikai Pociūnienei.
„Tiesos ieškojimo logika yra geriausias dalykas,
kuriam reikia atsiduoti. Tada nei ko bijai, nei reikia meluoti,
neišgyveni dvilypumo jausmo”, – tvirtina pusę metų Seime dirbantis
K.Čilinskas.
Valstybės kūrimas
– Teko pastebėti, kad viešai neskelbiate savo biografijos. Vengiate kalbėti apie savo praeitį?
– Net į „Kas yra kas” nieko neįdedu. Man patinka galvoti apie
ateitį, nemėgstu kalbėti apie praeitį. Ne todėl, kad kai ko bijočiau –
tiesiog tam laiko gaila.
Esu bandęs rašyti prisiminimus apie laikotarpį, kai
1991-1992 metais, iš karto po Sausio įvykių, buvau pakviestas dirbti
Vyriausybės sekretoriumi. Buvau daug prirašęs, bet vėliau viską
sunaikinau. Pasirodė, kad nekukliai rašau, daug vietos sau skiriu.
Kita vertus, buvo ką pasakyti apie kitus žmones, apie
tai, kaip praktiškai vyko valstybės kūrimas. Pavyzdžiui, nors Lietuva
buvo paskelbusi nepriklausomybę, bet iki pat Maskvos pučo į užsienį
mums tekdavo vykti per Maskvą, ten prašyti vizos. Pagalvokite – savo
dvasia Lietuva jau buvo išsivadavusi, paskelbusi nepriklausomybę, o
tokie techniniai klausimai mus spaudė.
Pirmąją dieną po pučo, kai atsileido gniaužtai,
pradėjome raginti Užsienio reikalų ministeriją kuo aktyviau spręsti
vizų klausimą, kad į Lietuvą vykstantys žmonės galėtų tai daryti
tiesiai, ne per Maskvą. Atsimenu užsienio žurnalistą, kuris pirmas
važiavo į Lietuvą tiesiai, nors mes dar nebuvome spėję sutvarkyti to
klausimo.
– Baigęs universitetą, ilgus metus dirbote advokatu. Tačiau 1991 metais atsidūrėte Vyriausybėje?
– Niekada iki tol nebuvau dirbęs valdiško darbo. Baigus
universitetą, kadangi buvau tarp pirmųjų pagal pažangumą studentų,
Teisingumo ministerija mane įrašė į kandidatų į teisėjus sąrašą.
Sutrukdė KGB išvada, kad negaliu to darbo dirbti kaip nepatikimas
asmuo. Vienintelė likusi galimybė buvo tapti advokatu. Mane išsiuntė į
Joniškį, vėliau persikėliau į Vilnių.
Atkūrus nepriklausomybę, iš karto po Sausio 13-osios,
pasikalbėjome su teisininku, vicepremjeru Vytautu Pakalniškiu. Jis
kalbėjo, kad Vyriausybei trūksta žmonių, teisininkų.
Sutikau. Tai dar buvo laikotarpis, kai darbas
valdžioje, naujojoje Vyriausybėje nelabai ką traukė. Niekada nedirbęs
valdiško darbo, sutikęs tapti Vyriausybės sekretoriumi, radau dar
sovietinį valdymo aparatą. Gal tas minusas, kad nebuvau dirbęs valdiško
darbo, tapo pranašumu tuo atžvilgiu, kad nebuvau prisirišęs prie
egzistuojančios struktūros, nes tuometinis valdymo aparatas,
nomenklatūra buvo net galingesni už pačią Vyriausybę.
Partinio bilieto galimybės
– Jūsų nenoras kalbėti apie save atsisuko prieš jus: ar ne tai
leido Viktorui Uspaskichui garsiai skelbti jus buvus Joniškio centro
komiteto sekretoriumi?
– Tokie išsigalvojimai paprasčiausiai rodo, kad nėra prie ko
prikibti. Žinau, kad V.Uspaskichas mano biografiją yra gerai ištyręs.
Dar dirbdamas Vyriausybėje jis ieškojo, kaip mane nutildyti, nors tuo
metu nebuvau valdžioje, tik kaip aktyvus pilietis reiškiau savo
nuomonę, gindamas žmogaus teises.
Yra politikų, kurių kalbėjimo tiesiog nesiklausau.
V.Uspaskichui esu net iškėlęs bylą ir paneigęs jo prasimanymus teisme.
Vieną vienintelį kartą bandžiau jam įrodyti, kad jis negali sakyti ką
užsimanęs. Tačiau kiek galima su juo ginčytis?
– Ar pagrindo V.Uspaskicho svarstymams nedavė jūsų 1983-iaisiais Joniškyje parašytas prašymas priimti į Komunistų partiją?
– Mano praeitis tam nebuvo labai palanki: kaip minėjau, turėjau nemalonumų su KGB, manęs neišleisdavo į užsienį.
Viskas
buvo dėl to, kad dar besimokydamas vakarinėje mokykloje Palangoje su
draugais išklijavau lapelius „Okupantai – lauk”, brolis iškėlė tautinę
vėliavą.
Tačiau aš noriu išnaudoti visas galimybes, siekdamas
išsakyti savo nuomonę. Vadinamosios pirminės partinės organizacijos,
kurią Joniškyje įsteigėme teisininkai, vardu dariau daug pareiškimų
Rusijai. Supirkau rusų kalba išleistas knygutes apie Molotovo ir
Ribbentropo paktą ir pirminės partinės organizacijos vardu
išsiuntinėjau Rusijos inteligentams. Teisininkų pirminės partinės
organizacijos, kuriai priklausė trys žmonės, vardu prašėme susipažinti
su dokumentais, kaip buvo okupuota Lietuva. Po to buvau pakviestas
žurnalo „Ogoniok” žurnalistų, tačiau susitikti nepavyko – KGB užfiksavo
mano atvažiavimą į Maskvą.
Narystė partijoje buvo galimybė išsakyti tai, kas mums
nepatinka. Žinoma, buvome pavadinti išdavikais, bandančiais pasinaudoti
Michailo Gorbačiovo atšilimu.
Dėl to laikotarpio neišgyvenu. Buvo toks laikas. O
kalbant apie V.Uspaskicho skleidžiamus gandus, jog buvau partijos
sekretorius, kita istorija. Tuo metu, jau pradėjus griūti sovietų
santvarkai, buvo paskelbta gyventojų apklausa, ką Joniškio rajono
gyventojai norėtų matyti savo vadovu, pagal tuometinę sistemą –
partijos sekretoriumi. Aišku, niekas manęs nepaskyrė, bet tokiu būdu
mano pavardė atsidūrė šalia pareigų pavadinimo. Matyt, apklausa
užsifiksavo žmonių sąmonėje, todėl kai kurie sakė, kad aš buvau rajono
sekretorius, o kartais aiškino, kad apskritai ėjau Lietuvos komunistų
partijos sekretoriaus pareigas.
– Esate žinomas kaip teisininkas, tačiau pirmoji jūsų darbovietė buvo Palangos priešgaisrinė apsauga?
– Taip, tai pirmoji oficiali darbovietė, nors dirbau daug kur. Tėvai sunkiai vertėsi, reikėjo padėti.
Mano
tėvas buvo Antano Smetonos laikų žurnalistas. Po karo jį priėmė į
laikraštį „Tiesa”. Netrukus jam buvo pranešta, kad, norėdamas dirbti
toliau, turi stoti į Komunistų partiją. Tėvas atsisakė, iš darbo jį
išmetė.
Pasimokęs jis tapo priešgaisrinės tarnybos pareigūnu,
dirbo iš pradžių Šiauliuose, o vėliau, kai tarnyba kūrėsi Palangoje,
jis ten buvo paskirtas vadovu. Mokydamasis vakarinėje mokykloje, ten
įsidarbinau ugniagesiuku.
Tėvą ir mane iš to darbo išvarė, kai su draugais
išklijavome lapelius „Okupantai – lauk”. Mūsų šeimą iškėlė ir iš
tarnybinio buto. Aš teismuose dar bylinėjausi dėl atleidimo iš darbo.
Tada nusprendžiau tapti teisininku.
Pilkasis kardinolas
– Jus, kaip politiką, žmonės ilgą laiką tapatino su Gediminu
Vagnoriumi, kurio Vyriausybėje buvote kancleris. Tada kalbėta, kad
esate G.Vagnoriaus pilkasis kardinolas, subrandinantis daugelį jo
sumanymų.
– Jaučiau, kad yra toks požiūris. Tačiau buvo daug politinių
sprendimų, kurie nepriklausė nei nuo paties G.Vagnoriaus, nei nuo jo
darbuotojų. Sprendimai buvo priimami tuo metu valdančiosios Tėvynės
sąjungos, daugelis jų – dar iki man ateinant į darbą. Daugelis reformų
sugalvojamos ne per vieną dieną, jas svarsto partija, o aš
nepriklausiau konservatoriams.
Bet jei kalbėsime apie darbą, kurį gerai išmaniau, tai
yra apie teisinius aspektus, iš tiesų teko nemažai dirbti, turėjau
laisvės išsisakyti. G.Vagnorius tikrai nuomonės negniauždavo vien dėl
to, kad klausimas būdavo nuspręstas partijos ar Vyriausybės. Skyriausi
nuo kitų tuo, kad man visai nebuvo svarbu išlaikyti einamas pareigas,
nereikėjo vaidinti, todėl turėjau laisvę sakyti tiesą. G.Vagnorius,
nepaisydamas, kas apie jį ką mano, leisdavo pasakyti jam tiesą į akis.
– Nebuvote Tėvynės sąjungos narys, tačiau su G.Vagnoriumi išėjote kurti Nuosaikiųjų konservatorių sąjungos?
– Ta istorija yra gera pamoka bet kokiam politikui. Ji keistoka dėl
to, kad G.Vagnorius apskritai nenorėjo niekur eiti. Kaip žinote,
prezidentas konfliktavo su G.Vagnoriumi, kai išvarėme energetikos
įmonėles, kurios iš tiesų negalėjo sukurti planuojamo elektros tilto.
Kadangi konservatoriai Seime turėjo daugumą, buvo pareikšta, esą jeigu
prezidentas nenori dirbti kartu, konservatorių Vyriausybė
atsistatydina, o jau tada prezidentas tegu ką nori, tą ir skiria.
G.Vagnorius pasitraukė todėl, kad buvo įkalbinėjamas
ir konservatorių vadovybės. Tai buvo kolektyvinis sprendimas –
pasitraukti, nes prezidentas nevertina parlamentinės daugumos. Tačiau
nors ir netikėjau, kad taip įvyks, viskas apsivertė – į premjero postą
atėjo kitas konservatorius, Rolandas Paksas.
Taigi G.Vagnoriaus atsistatydinimas buvo nenoromis,
vykdant bendrą sprendimą. Po to jis pasijuto apgautas, paskelbė
kuriantis savo partiją. Bet iš tikrųjų jis, atvirai pasakius, visą
laiką manė, kad skaldytis yra blogai. Toks ėjimas buvo per prievartą.
G.Vagnorius buvo labiau to laikotarpio politikas,
kuris tiko reformoms, bet kuriam būtų labai sunku dabar, kai reikia
išmokti laviruoti, taikstytis, atsisakyti savo nuomonės, neturėti
pernelyg daug principų.
Trečias kartas
– Dirbote Vyriausybėje, tačiau anksčiau nebandėte kandidatuoti į
Seimą. Paaiškėjus, kad Alytaus rajone varžysitės su V.Uspaskichu,
prabilta, jog į Seimą rengėtės ne vienus metus, todėl ėmėtės
skandalingiausių bylų – D.Budrevičienės, L.Pociūnienės.
– Į partinius sąrašus mane kvietė ne vieną kartą, visada
atsisakydavau. Sunku patikėti, kad nuėjau į Seimą priėmęs tai kaip
iššūkį konkrečiu momentu.
Iškilo tokia problema: vienas politikas, pabėgęs į
Rusiją nuo Lietuvos teisėsaugos, netikėtai kandidatuoja į Seimą, kartu
būdamas kitoje šalyje ir prašydamasis ten prieglobsčio. Manau, Lietuvai
būtų buvusi didelė gėda, jeigu jis būtų išrinktas Seimo nariu.
Vis dėlto pirmą kartą pakviestas dalyvauti rinkimuose
Dzūkijoje, atsisakiau. Reakcija buvo paprasta: du kartus bandžiau
valdišką darbą, trečią kartą tikrai neisiu. Tuo labiau kad gerai žinau,
kaip po pertraukos sunku atkurti advokato kontorą, kokie finansiniai
nuostoliai gresia. Tokį sprendimą palaikė visi draugai ir pažįstami.
„Turi savo poziciją visuomenėje ir turėk, – sakė jie. – Kam viską mesti
ir eiti ten, kur žinai, kad tapsi juodas, gausi minusą savo
biografijoje vien todėl, kad tapai Seimo nariu.”
Buvo lengva atsisakyti, nes mačiau vien neigiamas
kandidatavimo puses. Vis dėlto vieną sunkių apmąstymų vakarą supratau
ir kitą dalyką: į rinkimus neinu todėl, kad man tai visais atžvilgiais
naudingiau. Tada pamaniau, kaip atrodysiu prabėgus kuriam laikui, kai
išrinkus V.Uspaskichą bandysiu kritikuoti Seimą, ką atsakysiu, jei
manęs paklaus, kur buvau pats, ką padariau, kad padėčiau tokios
situacijos išvengti. Tai buvo vienintelis motyvas: kai supratau, kad
pasirenku lengvesnį kelią, o iki šiol gyvenime taip nedarydavau.
Sutikau dalyvauti rinkimuose su keliomis sąlygomis:
kad manęs, kaip teisininko, Seime neprievartautų, neverstų kalbėti ar
teikti projektų, prieštaraujančių mano įsitikinimams, netrukdytų
pasakyti, ką manau. Kol kas susitarimų laikomasi, nors kartais tenka
daug ką padaryti vienam. Be to, matau, kad atsiranda daugiau Seimo
narių, kurie tokią poziciją palaiko.
Kalbėti apie tai, kad imdamasis minėtų bylų ruošiau
sau kelią į Seimą – nerimta. Tai tik parodo, kad dauguma jau nedarytų
nieko gero be naudos sau. Ir vesdamas bylas girdėdavau kalbant, esą už
jas gaunu milijonus – dažnai netikėdavo, kad dirbu už dyką.
txb>- Vis dėlto prieš pusę metų, paaiškėjus, kad V.Uspaskichas sieks Seimo nario mandato, daugelis jam pranašavo pergalę?
– Didžiausia V.Uspaskicho problema buvo ta, kad jis rinkimams skyrė
daug pinigų. Apie tai sprendžiu iš to, kad per dieną išeidavo du, trys,
penki leidiniai, nukreipti prieš mane, agituojantys už jį.
V.Uspaskichas pats prisišaukė problemą, nes taip sukėlė susidomėjimą
rinkimais.
Man atrodo, pagal jo taktiką, turint garantuotą tam
tikrą rinkėjų skaičių – kokiu būdu V.Uspaskichas tai užsitikrino,
sprendžia ir teismas, yra iškeltos bylos – jam nebuvo naudinga sukelti
intrigos. Tačiau plati kampanija lėmė, kad į antrąjį turą rinkėjų atėjo
daugiau nei į pirmąjį. Man buvo aišku, kad jei taip įvyks, rezultatas
pasisuks mano naudai.
– Pabandėte ir patekote į Seimą. Ar taip pat nepabandysite varžytis dėl prezidento posto?
– Tikrai apie tai negalvoju. Stebiuosi, kai tokias kalbas girdžiu. Man asmeniškai atrodo, kad į tą postą reikėtų rinkti moterį.
Vieno galia
– Dažnai kalbama, kad vienas žmogus Seime nedaug ką gali nuveikti. Tačiau jūsų balsas plačiai girdėti?
– Neabejoju, kad tokių žmonių yra ir daugiau. Norint taip elgtis,
reikia tvirtai žinoti, kad esi laisvas, kad gali bet kada išeiti ir
dirbti kitą darbą.
Manau, tam tikra dalis Seimo narių, ypač norintieji
patekti į partijų rinkimų sąrašus, automatiškai tampa labai priklausomi
nuo partijų vadovybės. Susiklosto tokia grandinėlė: Seimo nariai, nors
ir mato, kad kai kas blogai, turi tylėti, nes nori būti įrašyti į
sąrašus, nori būti Seime. Partinė valdžia savo ruožtu nori turėti
tvirtą struktūrą ir gerą frakciją Seime, todėl turi įtikti stipriesiems
– tiems, kurie realiai valdo pinigus ir labai nori kištis į politiką.
Tikrai žinau, kad yra didelių verslininkų, kurie
nesikiša į politiką, nors remia partijas. Tai jie daro be išankstinių
sąlygų, remia pačią demokratiją. Bet yra oligarchų, kurie perka
politikus, siekdami gauti didelį pelną – pavyzdžiui, iš energetikos
projektų ar kitokių. Šie milijardieriai, siekiantys kontroliuoti visą
valdžią – teismus, Konstitucinio Teismo viršūnes, Seimą, Vyriausybę, –
rūpinasi, kad politinės partijos tinkamai elgtųsi. Taigi paprastas
politikas turi pataikauti savo vadovams, šie – oligarchams, kurie
užsako muziką, o dėl to gauname nelaisvus žmones, negalinčius būti
principingais.
– Politikoje esate gana savarankiškas, dėl to daugeliui nepatogus. Ar jaučiate dėl to spaudimą?
– Aš įpratęs. Mano gyvenimo prasmė – elgtis teisingai kaip
piliečiui, kaip teisininkui, užimti teisingą poziciją ir ją ginti.
Tiesos ieškojimo logika yra geriausias dalykas, kuriam reikia
atsiduoti. Tada nei tu ko bijai, nei tau reikia meluoti, neišgyveni
dvilypumo jausmo. Man, pavyzdžiui, gaila kitų politikų, kurie supranta,
kad kalba nesąmones, bet kalba. Kiek gali žaloti savo sielą?
Paprasčiausiai, elgiesi, kaip liepia teisingumo principas, ir tada
ramiai miegi.
– Stovėjote prie Lietuvos politikos kūrimo ištakų. Kas, jūsų
manymu, pasikeitė per 18 metų, kad žmonės pradeda prarasti pasitikėjimą
savo pačių kurta valstybe?
– Blogio priežastys akivaizdžios. Tai – pinigų valdžia, nesveikas
pinigų suabsoliutinimas. Visi nori gyventi gerai, bet jei tą siekį
suabsoliutini, tampi jo vergu. Man kartais gaila žiūrėti į tuos
milijonierius: jie apgaudinėja, meluoja, bandydami prisidurti dar
milijoną, ir tai jau primena ligą. Deja, tie ligoniai turi didelę
įtaką.
Tai įvyko ir todėl, kad ilgą laiką sovietinėje
sistemoje gyvenę be nuosavybės, gavę į ją teisę, metėmės be atodairos,
nepaisydami nei moralinių, nei teisinių varžtų. Tuo jau primename Pietų
Amerikos valstybes.
Blogiausia, kad iš pradžių dabartiniai diktatoriai
buvo tik pinigų kaulytojai, o dabar kai kurie jų susikombinavę turi
daugiau negu Lietuvos biudžetas. Dėsninga, kad jų kišenėse sėdi visos
partijos ir visa valdžia. Dabar pasipriešinti jiems jau labai sunku.
Visuomenėje reikia naujos jėgos. Bet kaip greitai susiklostys poreikis
ją turėti – nežinau.
Darius KUOLYS, Pilietinės demokratijos instituto vadovas:
Kęstučio Čilinsko atėjimas į Seimą ir jo ginama pozicija, nors jis
veikia savarankiškai, gali būti visuomenės ir matoma, ir vertinama.
Jeigu tokių žmonių Seimas dar turėtų dvidešimt ar trisdešimt, jo darbo
kokybė akivaizdžiai kistų.
Mano manymu, K.Čilinskas akivaizdžiai griauna
nuostatą, kuri išsakoma apie darbą Seime – „vienas lauke ne karys”. Jis
parodo, kad už savo principus, už teisinę valstybę, už konstitucinę
santvarką galima grumtis ir vienam. Tokios veiklos rezultatą mes
matome.
Nesutiksiu su kalbančiaisiais, esą ankstesnė
K.Čilinsko veikla buvo nukreipta savo įvaizdžiui sukurti rengiantis į
Seimą. Tikrai žinau, kad šis žmogus išgarsėjusių bylų ėmėsi prašomas
Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir visai negalvodamas apie politinę
karjerą. Kaip žmogaus teisių gynėjas – taip, jis tapo matomas, kai
niekas nesiimdavo ginti žmonių, prieš kuriuos stodavo stiprūs
oligarchai, stiprios jėgos, net valstybės aparatas. Dėl to turbūt
Tėvynės sąjunga ir kreipėsi į jį prašydama kandidatuoti prieš Viktorą
Uspaskichą.