Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2-osios komandos vyriausiasis ugniagesys gelbėtojas ir naras Žilvinas Jablonskas sako, kad šio darbo nepamatuosi, jo rezultatų neįrašysi į duomenų lenteles, bet jis iš visos širdies tiki, kad gražius prevencinio darbo vaisius raškysime ateityje.
Ž. Jablonskas ugniagesiu gelbėtoju dirba vienuolika metų, naru gelbėtoju – dešimt. Pasak jo, pareigūnai ypač daug dėmesio skiria maudymosi sezono pradžiai: „Žmonės per žiemą pamiršta, kaip reikia saugiai leisti laiką prie vandens telkinių, atsipalaiduoja. Neretai ne tik neatsakingas elgesys vandenyje, bet ir alkoholio vartojimas tampa nelaimių priežastimi. Net ir vaikams skęstant labai dažnai kaltas alkoholis, nes žmonės, kurie turėjo juos prižiūrėti ir užtikrinti jų saugumą, tikriausiai leido laiką kažkur prie šašlykų ir alaus su draugais.“
Kasmet Alytaus ugniagesiai gelbėtojai aplanko apie 4 tūkst. vaikų. „Vaikus mokome saugiai maudytis. Sakome jiems, kad maudynės, linksmai prasidėjusios, turėtų linksmai ir baigtis. Tikimės, kad po mūsų pokalbių gal bent vienas iš jų nešoks nuo lieptelio į vandenį nežinomoje vietoje, nenusilauš sprando, užsidės gelbėjimo liemenę plaukdamas valtimi ir dėl to nenuskęs jai apvirtus… Tokių duomenų į jokias lenteles nesurašysi“, – sako ugniagesys naras.
„Žinoma, vaikams nepatinka, kai ugniagesiai vis akcentuoja suaugusiųjų priežiūrą. Bet pamokymus išradingai suvyniojame su istorijomis ir vaikai juos girdi“, – darbo subtilybėmis dalijasi Ž. Jablonskas. Jis pastebi, kad po jų apsilankymų daug vaikų svajoja tapti ugniagesiais gelbėtojais. „Mes ruošiame dirvą Lietuvos ateičiai“, – sako jis.
Kodėl žmonės, turėdami daug informacijos, vis dėlto neretai nesisaugo?
„Todėl, kad lengvabūdiškai žiūrime į savo saugumą“, – mano ugniagesys gelbėtojas. Sveiką žmogaus santykį su vandeniu ir priešgaisrine sauga, pasak jo, reikia formuoti nuo mažų dienų: kuo anksčiau, tuo geriau. Todėl jam labai patinka dirbti su mažais vaikais, nes nereikia keisti jų požiūrio į saugumą, laužyti įsišaknijusių stereotipų. Reikia tik nuolat formuoti adekvatų mažųjų požiūrį į savo saugumą.
„Vanduo gali būti ne tik pramoga, draugas, grūdinimosi priemonė, sportas, atgaiva karštą dieną, bet ir pavojingas, jeigu netinkamai elgsiesi. Kaip ir ugnis. Jeigu saugiai prižiūrima ugnis kūrenasi krosnyje ar židinyje – gerai, o jeigu kambaryje ant kilimo – labai blogai. Svarbu žinoti, kaip elgtis atitinkamose situacijose“, – dėsto Ž. Jablonskas.
Prevencinis darbas yra nuolatinis procesas. Reikia jį dirbti nuolatos, vis kartojant informaciją. Negalima sustoti, nes tuo viskas ir baigsis. Jis įsitikinęs, kad šio darbo rezultatai bus matomi ateityje. Jau dabar, peržvelgdamas savo 10 metų naro patirtį, sako, kad dabar darbų vandenyje yra nepalyginti mažiau, nei jų būta jo darbo pradžioje.
Prevencinėse akcijose ugniagesiai gelbėtojai pasakoja ne tik apie saugų elgesį vandenyje, gaisrus, dūmų detektorius, bet ir pristato išgyvenimo krepšį. „Ši tema vaikams irgi labai patinka. Jie domisi ir supranta, kam jis skirtas. Su vaikais kalbame apie karo baisumus, kas karo atveju ištinka civilius žmones, pasakojame gyvenimiškas situacijas. Tėveliai labai džiaugiasi tokia vaikų edukacija“, – sako Ž. Jablonskas.
Alytaus PGT dirba šešiolika narų, aprūpintų naujausia įranga. Ž. Jablonskas teigia, kad dažniausia jie susiduria su pasekmėmis, kai jau reikia ieškoti kūno.
Pasak gelbėtojo, kokia bebūtų nemaloni situacija, skenduolio suradimas ir jo ištraukimas narams – džiugus momentas.
„Buvo įvykis, kai jaunas vyras žvejojo iš valtelės ir paskendo. Ežeras didelis, nežinia, kur ieškoti. Ieškojome savaitę, pamaina po pamainos. Pagaliau suradome ir visa širdimi suvokėme artimųjų lūkestį. Mes labai stengiamės rasti nuskendusiųjų kūnus, kad artimiesiems suteiktume nusiraminimą, galimybę jį palaidoti. Nes tikriausiai žmogui yra sunku rasti ramybę, kai žino, kad jo artimasis kažkur ežere, o ne kapinėse, su juo neatsisveikinta. Tas mus labai stipriai motyvuoja ir mes labai džiaugiamės galėdami pagelbėti. Mes taip pat žmonės, mūsų emocijos irgi žmogiškos. Tokiais atvejais mums irgi skauda“, – apie ne dažnai pasakojamą šio darbo prasmę kalba Ž. Jablonskas.