Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie specialiųjų poreikių mokinių įtraukimą į bendrą ugdymo procesą, galimybę pasirinkti mokyklą, vis labiau ieškoma būdų specialiųjų poreikių mokinių socializacijos ir integracijos problemoms spręsti, tačiau tokiems ugdymo proceso pakeitimams vis dar pastebimas tinkamo mokyklų aplinkos pritaikymo, specialistų bei pedagogų padėjėjų trūkumas. Jau ne pirmus metus domiuosi specialiųjų poreikių mokinių integracija, vėliau vadinama inkliuzija, įgytas žinias taikau praktikoje. Ilgą laiką dirbant su specialiųjų poreikių mokiniais, tenka pastebėti, kad dalis mokinių sėkmingai integruojami bendrojo ugdymo mokyklose, įtrauktis pasiteisino integruotoje projektinėje veikloje bei integruotose neformaliojo švietimo programose, tačiau ar planuojama specialiųjų poreikių mokinių įtrauktis bendrame ugdyme – misija įmanoma?
Specialiųjų poreikių mokiniai – tai mūsų visuomenės dalis, tad svarbu rūpintis jų ugdymu bei įtraukimu į visuomeninį gyvenimą, sudaryti ugdymo sąlygas socialinių įgūdžių formavimui ir harmoningam asmenybės vystymuisi. Specialiųjų poreikių mokiniai dažnai turi socialinių ir emocinių problemų, kartais būna atstumti bendraamžių, susidarę prastą nuomonę apie save, klaidingai suvokia socialinę informaciją, neteisingai interpretuoja kitų žmonių jausmus ir emocijas, nepasitiki savimi ir kitais.
Dėl to atsiranda uždarumas, nepilnavertiškumo ir nepasitenkinimo savimi jausmas, jautrumas, socialinių ryšių ribotumas, jiems sunku užmegzti santykius su kitais žmonėmis. Jau daug metų bandoma integruoti specialiųjų poreikių mokinius, tačiau dirbant šioje srityje, vis dar pastebima, kad dar ne visi specialiųjų poreikių mokiniai jaučiasi pilnaverčiais ir saugiais ugdymo procese; kiti mokiniai ne visada nori su jais bendrauti dėl neįprasto elgesio, vis dar pastebima ir neigiama nuostata jų atžvilgiu. Visa tai apsunkina sėkmingą specialiųjų poreikių mokinių socializaciją ir integraciją.
Sąvokų kaita: Integracija – inkliuzija
Jau eilę metų domiuosi specialiųjų poreikių mokinių integracijos situacija, 2007 m. Vilniaus pedagoginiame universitete rašiau apie tai kursinį darbą, 2015 m. šia tema parengiau ir pravedžiau nuotolinius kursus Lietuvos pedagogams. Specialiojo ugdymo įstatyme integracija apibrėžiama kaip specialiųjų poreikių mokinių įtraukimas į bendrojo ugdymo aplinką, mokymas drauge su bendraamžiais, grindžiamas vienas kito supratimu, meile ir žmogiškomis vertybėmis, suteikiant visapusišką reikalingą pagalbą.
Pagrindinis tikslas – padėti įsilieti į visuomenės gyvenimą, tapti pilnaverčiais visuomenės nariais bei dalyvauti socialinėje žmonių bendruomenėje. Integruojant specialiųjų poreikių mokinius į ugdymo sistemą, būtina spręsti problemas mokyklos bendruomenėje, kur dauguma įgyja pirmąsias socializacijos pamokas, išmoksta bendrauti ir bendradarbiauti; mokykliniame amžiuje susiformuoja pagrindinės nuostatos, kurios vėliau realizuojasi gyvenime. Mokslinėje literatūroje specialiųjų poreikių mokinių įtraukimui buvo naudojama ne tik integracijos, bet ir inkliuzijos sąvoka. Vakarų šalyse inkliuzinis ugdymas pradėtas plėtoti žymiai anksčiau. Šalyse, kuriose inkliuzinis ugdymas – švietimo politikos prioritetas, specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams mokyklose teikiama papildoma pedagoginė pagalba, pritaikomos ugdymo programos, jie aprūpinami kompensacine technika ir specialiomis mokymo priemonėmis, kad galėtų patirti mokymosi džiaugsmą ir sėkmę.
Daugelyje Vakarų šalių jau seniai pripažinta, kad vienintelis būdas ugdyti demokratinę visuomenę – kurti mokyklą visiems. Apie tai rašoma Mokytojų rengimo ugdyti specialiųjų poreikių turinčius vaikus bendrojo ugdymo klasėse gairėse. ŠMM tyrimo ataskaitoje minimos sėkmingo inkliuzinio ugdymo sąlygos: visiškas aplinkos pritaikymas specialiųjų poreikių moksleiviams, aprūpinimas jiems reikiamomis mokymo priemonėmis ir kompensacine technika, kompensuojančia jų negalią. Inkliuzinio ugdymo koncepcija reikalauja kiekvienam moksleiviui sukurti optimalią ugdymosi aplinką. Svarbi sėkmės prielaida – geranoriškas įvairių dalykų ir įvairių mokymo pakopų mokytojų ir tėvų, mokytojų ir įvairaus rango valdžios struktūrų (nuo kurių priklauso švietimo politika, išteklių skirstymas ir pan.) bei pačių ugdytinių bendradarbiavimas.
Ypač svarbu, kad susiformuotų geri partnerystės ryšiai tarp mokytojo ir pedagoginių psichologinių tarnybų specialistų, tarp mokytojo ir specialiojo pedagogo. Šie aspektai yra esminiai, kai mokykla ryžtasi pasukti inkliuzijos link (Tyrimo ataskaita: 2005). Lietuvoje atlikto tyrimo rekomendacijose rašoma: Lietuvoje inkliuzinio ugdymo idėjas realizuoti galima taikant įvairiapusį, ugdymo formų įvairove pasižymintį SUP tenkinimo modelį, kurio struktūrinės dalys turėtų praplėsti ir papildyti viena kitą. Inkliuzija turėtų būti suprantama ne formaliai, tik instituciniu lygmeniu, o įtraukimo, dalyvavimo, įgalinimo ir kitais aspektais (Specialiųjų poreikių mokinių ugdymo patirtis Lietuvoje, 2010).
Specialiųjų poreikių mokinių įtraukties patirtis praktikoje
Dirbu Alytaus Dzūkijos mokykloje, kurioje dalis mokinių integruojami į bendrojo ugdymo klases, neformalų švietimą, projektinę veiklą, stengiuosi pagal galimybes ir pati integruoti specialiųjų poreikių mokinius. Nuo 2007 m. kartu su kolege spec. pedagoge Danguole Balčiūniene inicijavome ir įgyvendinome integruotus projektus mokykloje, mieste; projektinėje veikloje bendradarbiavome su verslininkais, visuomeninėmis organizacijomis, asociacijomis, Alytaus muzikos mokykla, Kūdikių namais, bendrojo ugdymo mokyklomis, gimnazijomis, kitų miestų mokyklomis, ugdančiomis specialiųjų poreikių mokinius. Bendradarbiaudama su Alytaus miesto savanoriškomis organizacijomis, Alytaus ir Lazdijų rajonų senelių namais, inicijavau ir įgyvendinau savanorystės projektą, kurio dėka specialiųjų poreikių mokiniai įsitraukė į savanorišką veiklą.
Atsiradus naujoms neformaliojo vaikų švietimo galimybėms, buvau pirmoji laisvoji mokytoja Alytaus mieste, 2015 – 2022 m. sukūriau ir įgyvendinau 5 Alytaus miesto savivaldybės finansuojamas integruotas programas: ,,Menas kaip terapija“, ,,Judėk ir būk sveikas“, integruotas dramos būrelis ,,Kuriame kartu“, integruotas ansamblis ,,Žiburėlis“, ,,Būkim savanoriais“, kurių tikslas – gerinti specialiųjų poreikių mokinių socializaciją ir integraciją. Visose programose specialiųjų poreikių mokiniai buvo ugdomi kartu su bendrojo ugdymo mokyklų mokiniais. Buvo vykdomas mokinių įtraukimas ne tik į mokyklų veiklas, bendradarbiavome su visuomeninėmis organizacijomis, dalyvavome įvairiose šventėse, Alytaus miesto, rajono bei kitų miestų bendruomeninėje veikloje, filmavimuose, kurie leido patirti bendrumo jausmą su kitais ir tapti bendruomenės nariais, buvo sudaromos sąlygos mokiniams bendrauti tarpusavyje, jie galėjo laisvai jaustis ir reikšti idėjas.
Tokiose programose specialiųjų poreikių mokiniai jaučiasi saugiau, suteikiama ne tik bendrystės, bet ir kūrybos galimybė. Jei iškyla sunkumų, jie gali kreiptis į grupės draugą. Pedagogo meilė ir šiluma, skirta tokiems mokiniams, po kurio laiko sugrįžta dvigubai, o per meilę užsimezga ir kontaktas, kuris reikalingas tam, kad galėtų vykti sėkminga specialiųjų poreikių mokinių integracija. Mylėti, tikėti, mokėti – tai nėra visiškai paprastas ir lengvas darbas, tačiau jei jį atliksime nuoširdžiai ir su atsidavimu bei noru padėti, anksčiau ar vėliau gausime rezultatą. Šių metų pradžioje pristačiau savo eilėraščių ir pamąstymų knygą ,,Mylėkime savo pasaulį“, kurios pristatyme pakviečiau dalyvauti Alytaus apskrities literatų ,,Tėkmės“ klubo narius, Alytaus miesto bendruomenę bei savo ugdytinius – integruotų neformaliojo vaikų švietimo programų mokinius tam, kad jie galėtų pasirodyti ir patirti sėkmę, dalyvaudami kultūriniame renginyje ir šiandien galiu pasidžiaugti jų patirtais gerais įspūdžiais ir sėkme.
Tokie renginiai stipriau suvienija visus bendruomenės narius: tėvus, vaikus, pedagogus, visuomeninių organizacijų atstovus, leidžia jiems sužinoti apie mokinių gabumus ir galimybes. Svarbus ir kitų mokinių nuteikimas, skatinimas bendradarbiauti su specialiųjų poreikių mokiniais, ypač naudingas bendradarbiavimas grupėse, kad visi galėtų dirbti komandoje. Draugystė ir bendravimas, bendradarbiavimas su kitais reiškia daugiau, negu fizinė integracija, gyvenant visuomenės narių tarpe, asmuo tampa visuomenės dalimi, tad tikrai galiu teigti, kad specialiųjų poreikių mokinių įtrauktis projektinėje veikloje ir neformaliojo švietimo programose pasiteisino.
Socialinė integracija – ne vienų metų darbas
Socialinė integracija turi prasidėti kuo anksčiau, jau ikimokykliniame amžiuje. Tada vaikai nuo mažens bus pratinami bendrauti su kitokiais bendraamžiais, o specialiųjų poreikių vaikai įgys daugiau socialinių įgūdžių. Dalyvaudami bendroje veikloje, specialiųjų poreikių mokiniai pradeda geriau vertinti save. Tyrimai rodo, kad specialiųjų poreikių turintys žmonės, kurie vaikystėje ugdomi kartu su savo bendraamžiais, užaugę sėkmingiau integruojasi į bendruomenę. Jų vystymasis daugeliu atžvilgių priklauso nuo socialinės aplinkos, todėl turėtų būti sudarytas tinkamas psichologinis klimatas šeimose bei ugdymo įstaigose.
Svarbus pagarbus visuomenės ir pedagogų požiūris į jų mintis ir jausmus, kiekvienoje situacijoje reikia mokėti atsižvelgti į mokinio poreikius, įeiti į jo padėtį ir į viską mokėti pažvelgti jo akimis. Integruojamiems specialiųjų poreikių mokiniams labai svarbus abipusis pasitikėjimas. Jei netikėsime ir nesuprasime, kad jie kažką gali, toks darbas bus bevaisis ir betikslis. Pasitikėjimas ir meilė yra nuoširdaus bendravimo pagrindas. Pedagogai turi būti pasirengę bendrauti, išklausyti ir suprasti, mokėti kurti jaukią atmosferą, kad mokiniai jaustųsi saugūs ir mylimi, labai svarbus mokinių pažinimas. Bet kuris iš jų yra atskira individualybė, todėl sėkmingam mokymuisi bei adaptacijai kiekvienam reikalingos sąlygos, atitinkančios jo poreikius.
Ar specialiųjų poreikių mokinių įtrauktis – misija įmanoma?
Pastaruoju metu vis dažniau kalbant apie specialiųjų poreikių mokinių įtrauktį, siekiama, kad ugdymo tikslai ir būdai mažiau skirtųsi nuo kitų mokinių. Tenka pastebėti, kad dalis jų sėkmingai integruojami bendrojo ugdymo mokyklose, tačiau norint išsiaiškinti, ar visiška įtrauktis – misija įmanoma, reikėtų atlikti detalią situacijos analizę savivaldybėse ir įvertinti mokyklų aplinkos pritaikymo, kompensacinių priemonių, pedagogų pasirengimo, specialistų bei pedagogų padėjėjų etatų reikmes bei finansavimo galimybes.
Siekiant įgyvendinti įtraukties idėjas, svarbus ne tik ugdančių mokytojų, specialiųjų pedagogų, tėvų, bet ir mokykloje dirbančių specialistų, vaiko gerovės komisijos, pedagoginės psichologinės tarnybos specialistų glaudus bendradarbiavimas. Norint, kad įtrauktis taptų realybe, reikia užtikrinti tinkamą finansavimą bei paramą, tinkamai įvertinti ir nustatyti, kokios pagalbos ir paslaugų reikia, į šį procesą turi įsitraukti ir savivaldybės atstovai, socialinės įstaigos ir kiti visuomenės nariai. Reikalinga parama mokykloms, kad jos galėtų kurti įtraukties sistemas ir jas įgyvendinti. Ugdymo kokybei garantuoti svarbus tinkamas ugdymo turinys, pritaikytas individualiems poreikiams, atitinkantis galimybes, sudarytos sąlygos skleistis asmenybei, fizinių, motorinių, pažinimo, intelektinių, socialinių ir emocinių poreikių tenkinimas.
Sprendžiant kokioje klasėje mokytis geriau, svarbu atsižvelgti į sutrikimo sudėtingumą ir kiekvieno vaiko galimybes gauti tinkamą specialistų pagalbą, atkreipti dėmesį į mokinių prigimtį ir smegenų veiklos galimybes, nes priešingu atveju vaikui gali iškilti dar didesni mokymosi sunkumai. Norint, kad integruoti mokiniai galėtų tinkamai mokytis, ugdymo formos ir programa turi būti pritaikyta specialiesiems mokinio poreikiams ir atitikti jo mokymosi galimybes, atsižvelgiant į negalią ir sugebėjimus. Vis dar pastebimos švietimo darbuotojų abejonės, nerimas dėl specialiųjų poreikių mokinių įtraukties, tad siekiant suteikti reikalingą pagalbą, savivaldybėse galėtų atsirasti švietimo konsultantas, kuris domėtųsi įtraukties situacija mokyklose, bendradarbiautų su savivaldos atstovais, pedagogine psichologine tarnyba, mokyklų vadovais, pedagogais ir padėtų spręsti iškylančias problemas.
Asta Galbuogienė