Daugai yra viena seniausių vietovių Lietuvoje, pirmą kartą paminėta kryžiuočių kronikų aprašymuose dar 1384 m. Manoma, kad vietovardis yra asmenvardinės kilmės, nuo pavardės Daugas daugiskaitos.
Nors ši pavardė jau išnykusi, tačiau Druskininkų, Leipalingio ir Rakainių apylinkėse (pietinėje Lietuvoje) vis dar pasitaiko Daugevičius – galbūt Daugo suslavinta forma. Tuo tarpu legendoje teigiama, kad trys galiūnai Daugio sūnūs, nuskendę Didžiulio ežere. Jie plėšydavo tinklus ir gąsdindavo žvejus, o pastarieji išlikdavo sveiki ir gyvi tik tuo atveju, jeigu kuris nors spėdavo sušukti: „Vardan Dievo Tėvo, piktieji Daugai, atstokit!“
Kadaise čia buvę dideli miškų plotai, gausybė žvėrių giriose, bei apsčiai žuvų ežere traukdavo kunigaikščius ir didikus pailsėti, pamedžioti. Kai kurie istorikai teigia, kad Jogaila, medžiodamas Dauguose, susitiko su kryžiuočiais ir sudarė slaptą sutartį, kuria pasižadėjo neremti Kęstučio. Vytautas Didysis iš Daugų išsiuntė daug raštų, laiškų, todėl manoma, kad ir jis čia dažnai lankydavosi. Iš jo susirašinėjimų su kitais to meto valdovais matyti, kad Dauguose buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pilis. Būtent Vytauto paliepimu (1393 m.) Dauguose pastatyta pirmoji medinė bažnyčia, įsteigta labai didelė parapija, kuriai priklausė Alytaus, Valkininkų, Dusmenų apylinkių kaimai. Didelę reikšmę turėjo ne tik įspūdingas kraštovaizdis bei turtinga gamta, bet ir puiki geografinė padėtis, nes per Daugus ėjo svarbūs susisiekimo keliai, kuriais valdovai ir pasiuntiniai vykdavo į Vakarų Europą, o iš ten kryžiuočių ordino ir kitų valstybių svečiai keliavo pro Daugus į Vilnių bei Trakus. Taigi šios apylinkės buvo ne tik didikų poilsio vieta, bet ir savotiškas diplomatinių klausimų sprendimo centras.
1792 m. Daugų miestas gavo Magdeburgo teises ir herbą (suteiktą Stanislavo Augusto), kuriame pavaizduotas alebarda ir kalaviju ginkluotas karys, kaip manoma, turėjęs saugoti Daugų miestą ir visą kraštą nuo gresiančio pavojaus. Tačiau neilgai trukus miesto savivalda buvo panaikinta, o herbas ilgam pamirštas. Tik po 200 metų Daugų istorinis herbas buvo oficialiai atkurtas, jį perpiešė dailininkas Rolandas Rimkūnas. Siekiant lakoniškumo buvo atsisakyta nereikšmingų žemės, sijono spalvų ir atspalvių. Melsva šarvų spalva pakeista į mėlyną, kad geriau derėtų prie sidabrinio herbo lauko. 1998 m. lapkričio 2 d. iškilmėse naują herbą oficialiai Daugams įteikė Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Šią kario figūrą vietiniai gyventojai nuo seno vadina Daugiu ir laiko savo sergėtoju. Dėl šios priežasties, apie 1980 m. drožinių meistras Romas Klimavičius (šiuo metu gyvenantis Klaipėdoje), daugiškio Algimanto Zubavičiaus padedamas, padirbo ir ant kalniuko ties Daugų miestelio riba pastatė įspūdingo dydžio medinę kunigaikščio Daugio skulptūrą, tapusią viso krašto simboliu, pasitinkančiu ir išlydinčiu miesto svečius.
daugai.lt
