Pagaliau Lietuva turi pirmą valstybės saugomą mišką. Punios šilas yra vienintelis šalyje natūralus miško masyvas, o jo suteikta apsauga gamtininkams, yra ypatingas įvykis.
„Neturėjome nei vieno gamtinio rezervato, kuriuo būtų saugomas vientisas senas miškas. Iki šiol vyravo praktika, kad gamtinio rezervato statusui atiduodamos pelkėtos teritorijos, pavyzdžiui, Čepkelių, Žuvinto, Kamanų pelkiniai kompleksai ir kiti. Politiniuose aplinkosaugos sprendimuose vyravo ekonominiai interesai, į miškus, ypač brandžius, buvo žiūrima tik kaip į medienos ir rekreacijos šaltinį“, – komentuoja Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos vyr. specialistas Renatas Jakaitis.
Iki šiol tik šeštadalis (456,94 ha) viso Punios šilo buvo išskirtas kaip gamtinio rezervatas. Kita šilo dalis (2249,39 ha) turėjo botaninio – zoologinio draustinio statusą. Draustinio statusas neužtikrino unikalių ir natūralių miško buveinių apsaugos, joms kenkia draustiniuose leistinos veiklos – miško kirtimai ir rekreacija.
„Norint suformuoti ir išsaugoti vertingą bei gyvybingą natūralią miško ekosistemą, nepakanka saugoti keletą jos lopinėlių, būtina vienoda apsauga visam miško masyvui. Natūraliai susiformavusi sengirė yra savarankiškai funkcionuojanti ekosistema, kurios išlikimui yra reikalingas didelis ir vientisas miško plotas. Tai, kad dabar saugoma teritorija bus ne šeštadalis viso miško, o penkiskart didesnė teritorija, užtikrins unikalios ir natūralios miško ekosistemos formavimąsi be žalingo žmogaus kišimosi“, – teigia R. Jakaitis.
Vyriausybės patvirtintame Punios šilo gamtinio rezervato projekte numatyta 5 kartus didinti esamą rezervatą, tačiau neįtraukiant dešimtadalio (11 proc.) viso Punios šilo teritorijos sudarančių genetinių medynų. LR Vyriausybė, įpareigodama Aplinkos ministeriją dar labiau padidinti Punios šilo apsaugą ir gamtinio rezervato vientisumą, didžiausią dėmesį skyrė šių genetinių medynų apsaugos planavimo procesui.
Genetiniuose medynuose yra saugomi genetiniai konkrečios vietovės ištekliai. Tik juos išsaugant ir atkuriant, galima išsaugoti ir plėsti visą gamtinį rezervatą. Šiuo metu Punios šilo genetinių medynų tvarkymas yra labiau panašus į ūkinių miškų priežiūrą – suariant dirvožemį, dirbtinai formuojant medynus, traktoriaus vėžiomis ardant miško paklotę, periodiškai atliekant plynuosius kirtimus ir nesudarant galimybės medžiams pasiekti gamtinės brandos, o pomiškiui – savaiminio atsikūrimo.
Nemuno vingyje plytintis Punios šilas yra iki šiol išlaikęs pirmykščių Lietuvos girių bruožus, čia sutinkama apie šimtą į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos rūšys, saugotinos miško buveinės. Nedidelė Punios šilo dalis yra saugoma nuo pokario laikų, tačiau iki šiol nebuvo suteikta apsaugos vientisai šilo teritorijai.