Leidyklos „Šviesa“ užsakymu „Norstat“ atliktas tyrimas parodė, jog daugelis moksleivių – net 88 proc. – prie ekranų ne tik mokosi, bet ir leidžia laisvalaikį. Net 48 proc. moksleivių per dieną prie ekrano praleidžia daugiau nei 5 valandas.
Pasak vaikų ir paauglių psichiatro Lino Slušnio, jei vaikas per pamokas žaidžia kompiuterinius žaidimus, neužsipulkite jo. Žinoma, blogiausia situacija susiklosto tuomet, kai, vykstant nuotolinėms pamokoms, vaikas yra išjungęs vaizdą bei garsą ir žaidžia kompiuterinius žaidimus – toks mokymasis yra nulinės vertės.
„Aišku, vienintelis dalykas, kaip pakeisti tokią situaciją, yra kalbėtis su vaiku. Bet pirmiausia tokią situaciją reikia pastebėti, o pastebėjimas kyla iš domėjimosi, kaip vaikui sekasi – kito kelio nėra. Vėlgi, pastebėjus, kad vaikas netinkamai dalyvauja nuotolinėse pamokose, nereikėtų jo užsipulti, o kalbėtis ir paaiškinti, kad pirma svarbu atlikti pamokas, o žaisti galima po jų“, – pataria vaikų psichiatras.
Be abejo, prireikia daug kūrybiškumo galvojant, kuo karantino metu užimti vaikus – psichiatro teigimu, suaugusieji galėtų pagalvoti, ką jiems patiems veikti būtų malonu ar įdomu ir tuo užsiimti drauge su vaikais.
L. Slušnys prisipažįsta matantis daugiau nuotolinio ugdymo minusų nei pliusų, ir neabejoja, kad pasibaigus pandemijai vaikai patys norės sugrįžti į mokyklas ir įprastą mokymosi būdą. Tačiau kol gyvename apribojimų sąlygomis, jis pataria ieškoti kūrybiškų sprendimų, kaip atitraukti vaikus nuo ekranų ir nepamiršti domėtis, ką vaikas veikia prie kompiuterio net ir pamokų metu.
Psichiatro nuomone, kiekvienoje situacijoje galima įžvelgti kažką teigiamo – nuotolinio mokymosi atveju tai yra didesnis vaiko savarankiškumo ir atsakomybės ugdymas. Mokytis namuose gali būti privalumas ir tuomet, kai tėvai geba aiškiau išdėstyti mokymosi medžiagą nei mokykloje, kur dėl didelio mokinių srauto kiekvienam jų skiriama mažiau dėmesio.
L. Slušnys sako matantis daugiau šios situacijos trūkumų nei privalumų. Pirmasis jų – nuolatinis sėdėjimas prie ekrano.
„Žmogus yra biologinė būtybė, kuriai reikia judėti. Fizinėje mokykloje pasibaigus pamokai vaikai priversti bent jau pereiti iš vieno kabineto į kitą ar pasivaikščioti per pertrauką. Judėjimo yra daugiau, o tai reiškia, kad ir smegenų veiklai, persijungimui iš proceso A į procesą B, yra geresnės sąlygos. Prie ekrano sėdintis vaikas visada yra viename procese, nuo kurio neatsitraukia ir nepailsi“, – teigia specialistas
Kitas dalykas – padidėjusi savarankiškumo apkrova gali apsunkinti mokymąsi. „Nuotoliniu būdu nėra galimybės užduoti tiek klausimų, kiek būtų galima gyvai klasėje. Taip pat netenkama mokymosi būryje privalumų – galbūt vaikas nedrįsta užduoti klausimo, tačiau tai padarė jo bendraklasis ir vaikui aišku, kaip atlikti užduotį. Tiesioginiame santykyje galvos linktelėjimas gali nulemti sėkmingą užduoties atlikimą, ko nėra galimybės padaryti nuotoliniu būdu“, – gyvo santykio svarbą mokymosi procese akcentuoja pašnekovas.
Nors vaikų praleidžiamas laikas prie ekranų ir kelia susirūpinimą, pandemijos aplinkybėmis jo itin sumažinti greičiausiai nepavyks, o psichiatras L. Slušnys sako, jog dirbtinai jį riboti nėra geras sprendimas. „Tokioje situacijoje verčiau nustatyti ne ribojimus, o surasti kitų veiklų, kurių pagalba būtų galima padaryti pertrauką nuo ekranų. Iš tėvų girdžiu, kad, pasibaigus nuotolinėms pamokoms, vaikai tiesiog įsijungia „Youtube“ ar žaidimą. Vaikus tikrai reikėtų išmokyti atsitraukti, kad ir kasdien išeinant į mišką pasivaikščioti. Tai yra smegenų vėdinimo būdas, o taip pat ir vienas iš kūrybiškų būdų pažinti erdvę“, – pataria psichiatras.
Kalbėdamas apie ateitį L. Slušnys yra optimistiškas – pasak jo, vaikai karantinu pernelyg nesidžiaugia ir yra pasiilgę gyvo bendravimo su draugais, mokytojais ir net su tais bendraklasiais, su kuriais ne visad sutarė. Todėl ir po karantino grįžus į fizines mokyklas, ekranų klausimas turėtų išsispręsti savaime vien dėl to, kad patys vaikai prioritetą teiks bendravimui.
Psichiatro nuomone, karantinas apskritai šiek tiek išgydė jausmą, kad mokykla yra kažkas nemalonaus. „Ši vaikų karta tikrai atsimins pandemijos laikotarpį ir savo vaikams, kurie nenorės eiti į mokyklą, sakys – nenorėk, kad tave uždarytų namuose, kaip aš gyvenau kone pusę metų ir mano mokykla buvo namai, tėvai ir tie patys kampai“, – teigia jis.
Pasak L. Slušnio, net ir grįžus prie įprasto mokymosi, būtų galima išnaudoti per karantiną įgytus skaitmeninius įgūdžius ir pasitelkti technologijas kasdienybėje. „Pavyzdžiui, tėvų susirinkimai ar bent dalis jų tikrai galėtų ir toliau vykti nuotoliniu būdu. Praktika rodo, kad tokiuose susitikimuose dalyvauja daugiau tėvų, nes jiems kur kas paprasčiau reikiamu laiku prisijungti užuot atvykus į mokyklą fiziškai. Tas pats ir su trumpais klasės pasitarimais: galbūt vaikams pakaktų nuotoliniu būdu prisijungti, kad išgirstų kažkokią aktualią informaciją ar dėl kažko greitai pasitartų“, – sako psichiatras.
Slusny,kur Deimante KEdyte padejot?