Pristatyta Antano Švedo atsiminimų knyga „Vilties testamentas“.
- „Neturiu tikslo rašyti vien apie blogį ir nužmogėjimą. Man daug svarbiau paliudyti ir perduoti viltį“, – rašė autorius, knygoje vaizdingai ir įtaigiai įamžinęs Dzūkijos pokario istoriją.
„Vilties testamentą“ Varėnos viešojoje bibliotekoje pristačiusi knygos sudarytoja, Antano Švedo dukra Laima Švedaitė pasidžiaugė, kad šios ne tik jų šeimai ir giminei, bet ir Lietuvos istorijai vertingos knygos pirmosios sutiktuvės įvyko Varėnoje, nes netoliese esančiame Lynežerio kaime A. Švedas gimė, augo, čia kovojo, o kai buvo suimtas, pirmoji tardymų ir kankinimų vieta buvo KGB būstinė Varėnoje.
Dukra papasakojo daug jautrių akimirkų iš labai dramatiško savo šeimos ir tėvelio gyvenimo bei tai, kaip jo atsiminimai tapo knyga, kokie motyvai buvo ją išleisti.
„Mano tėvelio priesakas visada buvo toks: „Išlaikykim vienybę. Tobulai niekada nebus, bet savo vidumi mes visi turim laisvės geną, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Jo dėka mes esam stiprūs“.
- Lynežeryje, A. Švedo tėvų namuose, jų šeimą ištrėmus į Sibirą, buvo mokykla, kurioje pokario metais mokytojavo vaikų poetas Kostas Kubilinskas, dar žinomas ir kaip MGB agentas Varnas.
L. Švedatė pažymėjo, jog labai simboliška, kad knyga „Vilties testamentas“ pirmą kartą pristatoma tarp dviejų svarbių datų – Vasario 16–osios ir Kovo 11–osios.
„Niekaip negaliu atsikratyti keisto jausmo, kad prisiminimus tėvelis pradėjo rašyti daugiau kaip prieš 20 metų, 2001–aisiais, o knyga išleista prieš pat prasidedant karui Ukrainoje. Atrodo, kad tėvelis dar kartą norėjo mums visiems pasakyti, ką jis sakydavo: „kad niekada net nedrįskite manyti, kad mes neatgausime Nepriklausomybės. O kai atgausim, budėkim“.
L. Švedaitė prisiminė, jog tėtis apie savo patirtis ir išgyvenimus pasakodavo jai ir sesei dar mažoms esant. „Mano tėtis visada sakydavo, kad jo gyvenime pagrindinė varomoji jėga buvo ir yra viltis. Kol nepasiduosim, tol išliksim, o mes stiprūs savo moraline jėga. Tai toks ginklas, kurio nenusipirksi“.
Kodėl jis pasiryžo rašyti? Jis sakydavo: „Mano gyvenimas susideda iš mano pasirinkimo. Bet neužtenka vien pačiam žinoti, reikia perduoti tą viltį kitiems“. Prisiminimus užrašė jau sunkiai sirgdamas, todėl labai nuostabu, kaip tiek išbandymų patyręs ir sirgdamas žmogus sugebėjo visa tai parašyti ramiai, aiškiai ir dar su humoro doze, būti kitiems atrama ir viltimi“.
- A. Švedo dukra dėkojo knygą išleidusiam Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) bei Varėnos rajono savivaldybei.
Knygą paragino leisti Onutė Grigaitė. Ji pastebėjo, kad knygoje labai gražiai ir aiškiai įvardinta, jog išlikti žmogumi, siekiančiu aukščiausių idealų ir tikslų, įmanoma bet kokiomis aplinkybėmis. „Antanas Švedas tą įrodė savo gyvenimu. Buvau sukrėsta to pasakojimo. Iš jo pasakymo, kad „tiesa visais laikais ir visomis aplinkybėmis išlieka ta pati. Ne aplinkybės padaro ją tiesa. Aš esu laimingas, kad kai buvo sprendžiamas mano gyvybės ir mirties klausimas, ir vėliau, kai grįžau iš lagerio, niekada nesiekiau materialinės naudos“ mes ir šiame laikmetyje galime pasisemti tos tiesos. Kaip ir A. Švedas gyveno su didele viltimi, taip ir ši knyga yra jautri, bet ir labai viltinga. Esu palaiminta, kad atsidūriau šios knygos leidybos kely“.
LGGRTC atstovė Aldona Jakavonienė sakė, kad centras, siekdamas kuo daugiau prisidėti prie rezistencijos atminimo išsaugojimo, per trisdešimt gyvavimo metų istorinės atminties temomis išleido daugiau kaip du šimtus penkiasdešimt įvairių leidinių, kuriuos pristato knygų mugėse ir kituose renginiuose Lietuvoje bei užsienio šalyse. Ji atkreipė dėmesį, kad ir ši centro išleista knyga „Vilties testamentas“ bus dar vienas liudijimas „iš pirmų lūpų“ apie Lietuvoje sovietų vykdytą genocidą. Aldona Jakavonienė padėkojo Varėnos rajono savivaldybei už ilgametį bendradarbiavimą bei prisidėjimą leidžiant knygas rezistencijos tema.
„Žinome posakį, kad viltis miršta paskutinė. Tikiu, Tėvelis pritartų, kad viltis nemiršta niekada. Net tada, kai miršta žmogus“, – sakė L. Švedaitė. O perskaičius knygą peršasi mintis, „kad gal iš tiesų ta viltis ar tikslas yra esminis gyvybę palaikantis dalykas, kurio atsisakyti tolygu atimti sau gyvybę (kad ir dvasine prasme)“.