Alytaus apylinkės teisme buvo atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ji ir jos sugyventinis, iki jo mirties, 18 metų gyveno faktinėje santuokoje nustatymo, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.
Priimti pareiškimą atsisakyta dėl to, kad prašomas nustatyti faktas, jeigu ir būtų nustatytas, neturėtų juridinės reikšmės, t. y. pareiškėjai nesuteiktų teisės paveldėti mirusio sugyventinio palikimą bei nesukeltų jokių kitų teisinių pasekmių. Nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos pareiškimą, yra įsiteisėjusi.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja su sugyventiniu gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, prižiūrėjo gyvenamąją aplinką, sprendė visus bendro gyvenimo klausimus, pareiškėja savo lėšomis palaidojo sugyventinį, prižiūri jo kapą. Nustatyta, kad pareiškėjos sugyventinio palikimą ir jį sudarantį turtą – gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, ant kurios stovi pastatai, šiek tiek piniginių lėšų notarine tvarka yra paveldėjusios šeštos eilės įpėdinės – trys mirusiojo pusseserės.
Pareiškėja, kreipdamasi į teismą siekė sukurti teisinį pagrindą vėliau nuginčyti šeštos eilės įpėdinių paveldėjimą bei pačiai paveldėti sugyventinio palikimą ne tik kaip sutuoktinei de facto, bet ir sutuoktinei de jure, kuri pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.13 straipsnį nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių viena galėjo paveldėti visą palikimą.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pareiškėjai buvo išaiškinta, kad ji, siekdama įgyti nuosavybės teisę į sugyventinio palikimą sudarantį turtą, tai gali padaryti reikšdama ieškinį palikimą priėmusiems sugyventinio įpėdiniams vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ketvirtosios knygos normomis dėl nuosavybės teisės pripažinimo į atitinkamą turtą.
Teismai pažymėjo, kad tokioje byloje pareiškėjos ir sugyventinio bendro gyvenimo nesusituokus faktas, kaip ir kitos aplinkybės: ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu sudaro įrodinėtinų aplinkybių visumą. Išaiškinta, kad pareiškėjos prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas dėl pareiškėjos gyvenimo faktinėje santuokoje gali būti įrodinėjimo dalyku kitoje civilinėje byloje dėl pareiškėjos nuosavybės teisės pripažinimo į sugyventinio palikimą sudarantį turtą, todėl negali būti nustatomas pareiškėjos prašomas juridinę reikšmę turintis faktas ypatingosios teisenos tvarka.
Vėliau nagrinėtoje byloje pareiškėja su sugyventinio, t. y. palikėjo šeštos eilės įpėdiniais taikos sutartimi, kuri yra patvirtinta taip pat įsiteisėjusia Alytaus apylinkės teismo nutartimi, susitarė perduoti pastatų raktus vienam iš įstatyminių įpėdinių atstovui, įsipareigojo žemės sklypą ir pastatus, kurie pareiškėjos buvo naudojami kaip vasarnamis, tačiau jai juridiškai nepriklauso, palikti tvarkingus, nepadaryti jiems žalos. Teismui nėra žinoma apie tokio susitarimo atlygintinumą, jis byloje nebuvo atskleistas.
Kaip matyti, pareiškėjai nepavyko nusistatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, kad ji ir jos sugyventinis iki jo mirties 18 metų gyveno faktinėje santuokoje ir tai atsitiko ne dėl to, kad nebuvo įrodytas pats bendro gyvenimo faktas, o dėl to, kad tokio fakto nustatymas pareiškėjai vis tiek nesuteiktų teisės paveldėti mirusio sugyventinio palikimą, t. y. ji neįgytų teisės paveldėti sutuoktinės teisėmis, neįgytų kitų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečiojoje ir penktojoje knygose numatytų sutuoktinės teisių ir pareigų.
Pareiškėja vėliau nesiekė įrodyti savo bendrosios dalinės nuosavybės į sugyventinio turtą atskirai reikšdama ieškinį palikimą priėmusiems įpėdiniams vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ketvirtosios knygos – daiktinę teisę reglamentuojančiomis normomis dėl nuosavybės teisės pripažinimo į atitinkamą turtą.
Tokioje byloje, jeigu ji būtų iškelta, pareiškėja teismui turėtų pateikti visus su bendro turto kūrimu per 18 bendro gyvenimo metų, bendro ūkio tvarkymu asmeninėmis lėšomis ir bendru sugyventinių darbu susijusius rašytinius (kasos aparatų čekius, sąskaitų apmokėjimo dokumentus, kitus dokumentus) bei kitus nerašytinius įrodymus.
Pareiškėjos, kaip ir bet kurio nesusituokusio, tačiau bendrą ūkį vedančio asmens atžvilgiu netaikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.87 straipsnio 1 dalyje įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas, kuris reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė.
Gyvenimo praktika rodo, kad nesusituokęs asmuo, kuris tam tikrą laiką gyvena kartu, veda bendrą ūkį su kitu asmeniu dažnai įsigyja, sukuria bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau tokiam turtui nėra taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje numatyta prezumpcija, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Tai reiškia, kad sugyventiniui, norinčiam įgyti sugyventinio vardu (jo mirties atveju), įregistruotą turtą, tenka tam tikra įrodinėjimo našta.
Taigi, valstybė sudaro sąlygas įregistruoti civilinės metrikacijos įstaigoje ar bažnyčioje sudarytą santuoką, taiko įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą arba leidžia turto režimą nusistatyti ikivedybinėmis arba povedybinėmis sutartimis, tačiau negali konstatuoti juridines pasekmes sukeliančio bendro gyvenimo kartu fakto nesusituokusiems asmenims, kurie tokį bendro gyvenimo fakto įregistravimą galbūt palaiko nereikšmingu formalumu. Valstybė nėra sukūrusi teisinių mechanizmų palengvinti tokių asmenų padėtį paveldėjimo atveju, įstatymuose nėra įtvirtinusi prezumpcijų įrodinėjant bendrosios dalinės nuosavybės apimtį.
Nesusituokusių asmenų bendro gyvenimo faktas arba partnerystė nėra registruojama civilinės būklės aktų registravimą reglamentuojančio įstatymo nustatyta tvarka, tai numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.19 straipsnis. Partnerystės įstatymas, kurio pagrindu partnerystė turi būti registruojama, šiuo metu nėra priimtas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas sąrašas bylų, kuriose teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose nėra numatyta galimybė nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto dėl faktinės santuokos.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato galimybę nustatyti civilinės būklės aktus, t. y. įregistravimo faktą, o ne pačią civilinę būklę.
Virginijus Žalgiris, Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų teisėjo padėjėjas