Paroda primins ir dingusius Vasario 16-osios šventės ženklus, kurie anuomet būdavo įprasti bei nukels ne tik į tuometinę sostinę Kauną, bet ir į Alytų, Vilkaviškį, Klaipėdą, Laukžemę, Luokę, Joniškį, Raguvą, Zarasus, netgi į Čikagą (JAV) ir Buenos Aires (Argentina), dovanodami kilnojamąją parodą apie Vasario 16-osios šventę ir jos minėjimo tradicijas 1919–1940 metais, pristato Lietuvos nacionalinis muziejus ir Signatarų namai.
Karantino metu jie parengė ir šalies regionų bendruomenėms dovanoja parodą, kuri pasieks miestus ir miestelius, jų muziejus, bibliotekas, kultūros centrus ir mokyklas.
Specialiai šiai parodai muziejininkai sukūrė ir nuotaikingą edukaciją pagal rašytojo Antano Vienuolio tarpukariu, 1920–1927 metais, skelbtas vizijas ir pranašystes, kaip Vasario 16-oji atrodys po šimto metų, t. y. dabar.
A. Vienuolis pranašavo, kad po šimto metų į šventinio Vilniaus centrą ne tik automobiliais, bet ir lėktuvais, banais, cugais, čiužiais, vėjuvais suplūs minios žmonių, kurie veršis Tautos namuose išklausyti paskaitą apie Lietuvos Respublikos gimimą. Dieną jie grožėsis gyvomis gėlėmis ir tautinėmis spalvomis papuoštomis gatvėmis, o vakare – „elektros ugnių jūroje“ skendinčiu Gedimino kalnu ir kino kadrais ant didžiųjų pastatų sienų.
Oficialia švente, Nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo diena, Vasario 16-oji tapo 1920 metais. Kas trečiais metais šventė sutapdavo su gavėnia, ir tuomet dalis vietos kunigų leisdavo vienai dienai pamiršti askezę, taigi džiugią dieną būdavo galima tradiciškai užbaigti vakaronėmis ir šokiais.