Žmonių palaikų gabenimas oru pirmiausia rūpėjo pasaulinei bendruomenei sanitarijos ir saugos kontekste. Tačiau kai kurios jurisdikcijos, ypač Jungtinės Valstijos, turi nuostatas ir procedūras dėl žmonių palaikų tikrinimo pagal tas pačias nuostatas, kaip ir krovinių. Jei žmogus miršta ne savo šalyje, nėra visuotinių taisyklių ar gairių, nurodančių, kaip jo palaikai gali būti gabenami atgal į savo šalį oriai ir rūpestingai.
Šis klausimas buvo pabrėžtas 2003 m. Europos Parlamente su tikru pavyzdžiu, kai Didžiosios Britanijos pilietis mirė atostogaudamas Graikijoje. Graikijos valdžia atliko skrodimą ir padarė išvadą, kad miręs turistas mirė nuo širdies smūgio. Kai kūnas buvo pargabentas namo, velionio šeima paprašė antrojo skrodimo, tačiau išsiaiškino, kad dauguma mirusiojo organų buvo pašalinti. Graikijoje po skrodimo ir sunaikinti pagal Graikijos įstatymus. Dėl to mirusiojo giminaičiai patyrė didelių dvasinių išgyvenimų.
Šeimos nario ar draugo mirtis yra traumuojantis įvykis. Ši trauma sustiprėja keliaujant į užsienį. Repatriacija – tai procesas, kai žmonių palaikai iš svetimos teritorijos perkeliami į mirusiojo gimtąją žemę. Apskaičiuota, kad užsieniečių keliautojų mirtinų sužalojimų rizika yra 20–90 atvejų 100 000 žmonių metų daugelyje pasaulio vietų. Pagal šį scenarijų žmonių palaikų gabenimas į gimtąją šalį gali būti sudėtinga, varginanti ir brangi procedūra. Reikalingas didelis organizavimas, apimantis ryšius tarp kelių agentūrų.
Repatriacijos procedūros. Vertinant su repatriacija susijusias procedūras, iškyla nemažai bendrų temų. Susisiekimas su vietos nacionaline ambasada, kelionių draudimo brokeriu ir kelionių organizatoriumi, jei taikoma, yra svarbūs pradiniai žingsniai grąžinant mirusį keliautoją. Ambasada turės patirties sudarant protokolus ir gali padėti įveikti kalbos barjerus, sutelkti atitinkamas vietos valdžios institucijas ir susisiekti su šeimos nariais. Ambasada taip pat gali padėti gauti svarbius dokumentus, pvz., medicininius mirties priežastį liudijančius liudijimus šeimos vardu, jei to prašoma. Konsuliniai pareigūnai taip pat gali būti laikinais mirusiojo turto saugotojais, jei joks kitas teisėtas atstovas nedalyvauja užsienio valstybė, kurioje įvyko mirtis. Palaikų pargabenimas yra sunkus procesas ir žmogui gali būti sunkiai suprantamas, tačiau šiai dienai yra nemažai įmonių, kurios siūlo jums pagelbėti ir suteikti visą reikiamą informaciją.