Šalčiams atlėgstant, alytiškiai sunerimo pastebėję, kad Nemune jau plaukioja tik vienišas gulbiukas, o jo tėvų nebesimato. Kas atsitiko, ar tėvai jį paliko, nes patiems grėsė įšalti, ir kokios jauniklio galimybės išgyventi tokioje situacijoje?
„Neryje ties Vilniumi taip pastebėti pavieniai gulbių jaunikliai. Paprastai jie atsiskiria nuo tėvų pavasarį, tačiau, dėl įvairių priežasčių, kartais atsiskiria nuo tėvų anksčiau. Pavyzdžiui, jei tėvai išskrenda, o jaunikliai dėl aiškiai nežinomų priežasčių jų neseka. Išgyventi upėje gulbiukas turi geras tikimybes“, – tikina savanoriškos pagalbos laukiniams gyvūnams ir švietimo apie gamtą iniciatyvos Vilniuje „Atgal į gamtą“ savanoriai.
Nemune ties Alytumi, taip pat Dailidės ežerėliuose galima pamatyti nemažai vandens paukščių, ypač ančių, pasitaiko ir gulbių. Kai vanduo užšąla, natūralaus maisto gulbėms rasti tampa sunku, todėl jos skrenda praleisti žiemos į neužšąlančius vandens telkinius, kur ras maisto ir šaltuoju metų laiku. Įprastai jos žiemoja dideliuose ežeruose, upėse ar pajūryje.
Deja, visuomenei dar labai trūksta informacijos, kad vandens paukščių lesinimas gali jiems kainuoti gyvybę. Ir kad gulbių šėrimas užšąlančiame vandens telkinyje – tai jau jokiu būdu ne meilės gamtai išraiška, o netgi atvirkščiai – pasmerkimas kančiai.
Dalis gulbių migruoja į Vakarų Europą, tačiau daug paukščių žiemoja ir Lietuvoje. Mūsų žiemos tapo švelnesnės ir žiemojimo sąlygos labiau tinkamos gulbėms. Paprastai gulbės migruoja rudens pabaigoje. Tačiau žmonės mėgsta lesinti gulbes ištisus metus. Kas dieną lesinamos jos pripranta prie maitinimo vietos ir kartais neišskrenda netgi visiškai užšalus vandeniui.
Žiemoti ant ledo gulbėms yra nesaugu. Jas gali lengvai sužeisti šunys ir kiti plėšrūnai! Be to, gulbės anatomiškai nėra prisitaikiusios ilgą laiką stovėti ant kieto paviršiaus. Kad pakiltų į orą, gulbėms reikia įsibėgėti net 6–8 metrus, todėl sausumoje jos yra gana pažeidžiamos.
Pagrindinis gulbių maistas yra įvairūs vandens ir sausumos augalai, dumbliai. Tačiau kartu su augalais gulbės sulesa ir moliuskų, vabzdžių, smulkių žuvų, kirmėlių bei varlių. Batonas, kuriuo daugelis bando šerti vandens paukščius, yra paukščių „greitas maistas“ – kaloringas, bet nemaistingas. Gausiai lesinami batonu paukščiai gali susirgti dėl maisto medžiagų trūkumo ar nutukti. Lietuvoje yra žinomi atvejai, kai žiemą neišskridę gulbių jaunikliai buvo tiesiog per sunkūs, kad pakiltų į orą.
Jau šią žiemą internete plačiai nuskambėjo istorija, kurią feisbuke viešino ir žinomas gamtos fotografas Marius Čepulis: iš žmonių lesinamos dešimties gulbių šeimos išgyveno penkiese, nes pusę jauniklių sudraskė varnos, kai ežeras užšalo. Buvo tik laiko klausimas, kada neišskridusios ir žmonių lesinamos gulbės pradės žūti. „Atgal į gamtą“ savanoriai perkėlė išlikusias gulbes iš Salotės ežero į Nerį.
Ką kiekvienas galime padaryti?
Vasarą ir migracijos metu nemaitinkime vandens paukščių. Taip padėsime jiems nuskristi į tinkamas žiemavietes laiku.
Gulbes lesinti galima tik žiemą ir tik gulbių žiemavietėje – neužšalusiame vandens telkinyje salotų lapais, šaldytais arba džiovintais kukurūzais, šaldytais žirneliais, tarkuotomis morkomis, bulvėmis.
Matydami kitus, rudenį lesinančius gulbes, paklauskite jų, kaip jie ruošiasi išgelbėti tas dėl jų „pramogos“ žiemą žūstančias gulbes.
Saulė Pinkevičienė, „Alytaus naujienos“