Be galo liūdna. Skauda širdį tarsi savo artimo šeimos nario netekus.
Mano močiutė sakydavo
Mūsų kunigėlis. Mūsų šviesulys.
Su begaline meile ir pagarba atsiliepdavo apie jo nuveiktus darbus ir veiklas.
Vis sakydavo močiutė: Kunigėli jūs panašus į mano sūnų Mindaugėlį.
O kunigėlis sutikęs ant šventoriaus klausdavo močiutės:
Kaip gyvena jūsų Mindaugėlis, tas sūnus kuris panašus į mane? (Mat abu pliki buvo) 🙂
Musų šeimos jaunimas užaugo ir tapo tikinčiaisiais, buvo krikštijami,išmoko katekizmą, priėmė pirmąją komuniją, buvo sutuokiami prie kunigo Prajaros.
Mūsų visos šeimos šventės prasidėdavo Šv. mišiomis Metelių bažnyčioje meldžiantis už išėjusius ir už esančius . Tik po to grįžę į namus sėsdavome už stalo.
Kunigas Prajara vardais atsimindavo žmones. Prieš mišias, pasitikdavo ant šventorius ir su kiekvienu pasisveikindavo.
Dabar mes su juo atsisveikiname maldomis ir mintimis tie kurie esame toli. O kurie gali ir išlydės.
Ilsėkis ramybėje mūsų kunige, mūsų nuodėmklausį,mūsų dvasios stiprintojau ,mūsų šeimos narį. Ilsėkis ramybėje ir Amžinąjį Atilsį Tau.
Kiek žmoguje gerumo, tiek jame ir gyvenimo…(Ralfas Voldas Emersonas)
Netekome ne tik pasišventusio kunigo tarnystei žmogaus, bet ir gero, paprasto, nuoširdaus žmogaus.
Užuojauta.
Liudvika Tai p.Vyskūpas į savo ausį pletkus priima. Kokia gėda, čia nieko švento nėra tik kokia apsiš….pletkorka ima viršų – palaiminta šventojo.
Marija
Netekom perlo.Tame kaltės yra ir vyskupo veiksmuose, kai kurių Metelių gyventojų.Kaimo žmonės labai mylėjo kleboną.Ilsėkis ramybėje.
Kažkas A+A kunigą skundė. Lygtai viena aktyvi bjaurybė iš Metelių. Gal tai priartino ir Jo mirtį?
Tai šiltas,jautrus ir rūpestingas…tik gaila-jau būtasis laikas…liūdime,meldžiamės,lai Dievas Jį priima į amžiną dangaus karalystę…ilsėkis ramybėje.
Kai perskaičiau pavardę, supratau, kad kilęs iš Suvalkijos.
Be galo liūdna. Skauda širdį tarsi savo artimo šeimos nario netekus.
Mano močiutė sakydavo
Mūsų kunigėlis. Mūsų šviesulys.
Su begaline meile ir pagarba atsiliepdavo apie jo nuveiktus darbus ir veiklas.
Vis sakydavo močiutė: Kunigėli jūs panašus į mano sūnų Mindaugėlį.
O kunigėlis sutikęs ant šventoriaus klausdavo močiutės:
Kaip gyvena jūsų Mindaugėlis, tas sūnus kuris panašus į mane? (Mat abu pliki buvo) 🙂
Musų šeimos jaunimas užaugo ir tapo tikinčiaisiais, buvo krikštijami,išmoko katekizmą, priėmė pirmąją komuniją, buvo sutuokiami prie kunigo Prajaros.
Mūsų visos šeimos šventės prasidėdavo Šv. mišiomis Metelių bažnyčioje meldžiantis už išėjusius ir už esančius . Tik po to grįžę į namus sėsdavome už stalo.
Kunigas Prajara vardais atsimindavo žmones. Prieš mišias, pasitikdavo ant šventorius ir su kiekvienu pasisveikindavo.
Dabar mes su juo atsisveikiname maldomis ir mintimis tie kurie esame toli. O kurie gali ir išlydės.
Ilsėkis ramybėje mūsų kunige, mūsų nuodėmklausį,mūsų dvasios stiprintojau ,mūsų šeimos narį. Ilsėkis ramybėje ir Amžinąjį Atilsį Tau.
A+A🙏Užuojauta.
Užuojauta,šviesus žmogus buvo.
Kiek žmoguje gerumo, tiek jame ir gyvenimo…(Ralfas Voldas Emersonas)
Netekome ne tik pasišventusio kunigo tarnystei žmogaus, bet ir gero, paprasto, nuoširdaus žmogaus.
Užuojauta.
Užuojauta. Netekome dar vieno pasišventusio kunigo tarnystei žmogaus, kuris savo nuoširdumu ir paprastumu šildė mūsų širdis.