Auksinių rankų tautodailininkas Petras Pranckevičius alytiškių bendruomenę pakvietė į jaukų pasibuvimą Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje. Čia, gausiame bičiulių, giminių, buvusių bendradarbių ir kraštiečių būryje, jis pristatė naują knygą simboliniu pavadinimu „Medžiai suradę namus“.
Knygos autorių kalbino kitas vakaro svečias – radijo laidų vedėjas Liudas Ramanauskas.
Kryždirbio, skulptoriaus, baldžiaus P. Pranckevičiaus darbai išsibarstę ne tik po Lietuvą, bet ir užsienyje. Dauguma jų viešai nedemonstruojami, tad smalsautojams tikrai bus patrauklus knygos „Medžiai suradę namus“ turinys. Tiesa, pravartu pavartyti ir ankstesniąją knygą – prieš septynerius metus skaitytojus pasiekusį monografinį albumą „Ranka rankon su medžiu“.
P. Pranckevičius sakosi su medžiu draugaujantis nuo keturiolikos metų.
Staliaus ir baldininko specialybės mokėsi Kaune, dirbo Vilniaus baldų, Alytaus medvilnės kombinatuose. Ypač geros sąlygos kurti jam buvę Alytuje.
- „Alytaus medvilnės kombinatas, kuriame dirbau 23-us metus, buvo didžiulė „karalystė“, vien jo administracijai reikėjo 11-os aukštų pastato. Įmonė smarkiai plėtėsi: man su dvidešimties stalių komanda reikėjo pagaminti neserijinių baldų kabinetams, poilsio erdvėms, kavinei, valgyklai.
Kombinatas turėjo ir Kultūros rūmus, kurie po Vilniaus Operos ir baleto teatro buvo didžiausias kultūros renginiams skirtas pastatas Lietuvoje. Juose tik kėdės buvo gamyklinės, o visa kita – repeticijų, kino ir šokių sales, kavines, barą, banketų salę, baseino ir saunos erdves – reikėjo įrengti mums patiems,“ – pasakoja Petras.
Lietuvai tapus nepriklausoma, nagingam alytiškiui atsivėrė kitos perspektyvos – jis tapo tautodailininku, drožė skulptūras, kūrė kryžius. Už pastaruosius darbus ne kartą pelnė respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ Alytaus apskrities regioninio turo apdovanojimus.
Beveik visos P. Pranckevičiaus skulptūros bei kryžiai stovi atvirose erdvėse, bet per gerą pusšimtį metų jis yra pagaminęs ir daug vienetinių baldų, kuriuos mato tik jų šeimininkai ir svečiai. Todėl autoriui gimė mintis „suburti“ šiuos savotiškai pasislėpusius darbus į vieną būrį naujoje knygoje.
Petras sakosi norįs palikti atminimą apie savo darbus, nes, „kai pasižiūri į pasą, kur skaičiukai surašyti, tai žinai, kad iki begalybės jų nebus“. O gyvasis Petro pėdsakas Alytuje matyti visur, tad kūrėjui iš ties džiugu stebėti besiskleidžiančią jo perduotą patirtį:
„Nebuvo minties to, ką išmokau, laikyti tik sau – norėjosi ta patirtim dalintis. Kai penkerius metus dėsčiau Alytaus dailiųjų amatų mokykloj, mokinius kaip nuluptus mačiau – juk pats kaip jie kadais buvau. Juos mokydamas amato stengdavausi sudaryti sąlygas, kad nesidomintys bent jau netrukdytų besidomintiems. Tarp pastarųjų yra Artūras Zienka, jis – dabar visame regione garsus skulptorius. Kitas mokinys, Kęstutis Benedikas, suorganizavo penkis tarptautinius plenerus skulptūrų parkui Alytuje sukurti. Jis prikėlė Anzelmą Matutį antram gyvenimui: skulptūros parke yra sukurtos šio poeto personažų motyvais“.
Paklaustas, koks turi būti kūrybos ir praktiškumo santykis darbuose, Petras nedvejoja – geram darbe turi būti po šimtą procentų kiekvieno jų. Meistras sako, kad su medžiu, esą, reikia elgtis sąžiningai, mat kiekvienas medinukas turįs savitų savybių ir savų paslapčių. Per pusšimtį metų sukūręs tiek kryžių, skulptūrų, laiptų ir baldų, jis sakosi jau gerai žinąs, kad medžio neapgausi.
