Artėjant šiltam metų laikui ar atvirkščiai, tada, kai šalta, domimės būsima oro temperatūra. Kaip ir kur ji matuojama Alytaus mieste?
Kitąmet bus jau dešimtmetis, kai tai daro automatinė meteorologijos stotis (AMS) istoriniame Alytaus aerodrome, kuris nuo 1939 metų veikiančiame Miškininkų gatvėje.
Iki AMS įrengimo aerodrome oro temperatūros matavimai taip pat buvo atliekami Pirmame Alytuje, Druskininkų gatvėje.
Modernizavus meteorologijos stotį Dzūkijos sostinėje nebeliko stebėtojo, atmosferos reiškinių stebėjimų, tačiau automatinė įranga matavimus atlieka be pertraukų – tiek oro temperatūros, tiek santykinės drėgmės, kritulių kiekio bei intensyvumo, sniego dangos storio duomenys į duomenų bazę perduodami kas valandą.
Kaip matome Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos (LHMT) tyrimų ir plėtros skyriaus vyriausiojo specialisto Gyčio Valaikos mūsų portalui atsiųstoje nuotraukoje iš LHMT archyvų, bene pirmą kartą Alytaus meteorologijos stotis fotografijoje buvo užfiksuota 1936 metais.
Istorinėje nuotraukoje matoma Alytaus meteorologinė stotis.
Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesoriaus dr. Gintaro Valiuškevičiaus manymu, nuotraukoje matome stoties darbuotoją, kurio tarnyba tarpukariu buvo valdiška, tačiau ir prestižinė, taip pat garantuojanti atlyginimą, dažnai viršijantį provincijai būdingą vidurkį.
Antroje archyvinėje nuotraukoje meteorologijos stotis Alytuje buvo įamžinta prieš prieš 80 metų (1941 m.).
G. Valaikos žiniomis, meteorologiniai matavimai Alytaus apylinkėse pradėti 1898 metais, o reguliarūs stebėjimai vykdomi nuo 1928 m.
Prieš 70 metų (1951 m. kovo 12 d.) Alytuje sumažinus stebėjimų apimtis meteorologijos buvo stotis reorganizuota į paprastąją klimatologijos stotį (PKS), veikusią apie 62 metus (iki 2013 m.).
Nuo 1951 m. iki 2013 m. Alytaus PKS stebėtojas matuodavo minimalią ir maksimalią oro temperatūrą, du kartus per parą stebėdavo kritulių kiekiį, sniego dangos storį, reguliariai atlikdavo kitus sniego dangos matavimaus ir fiksuodavo atmosferos reiškinius.
„Tai – pagrindinė informacija, kurią surinkau. Gal kada daugiau pasikapstysim po archyvą“, – skaitytojus intriguoja G. Valaika. Šio LHMT tyrimų ir plėtros specialisto surinktais duomenimis, Alytaus miesto reljefas – netolygus, amplitudė siekia apytiksliai apie 100 metrų.
Kai kurie Nemuno upės apraizgyto, kalvų, klonių, piliakalnių apjuosto Alytaus ir apylinkių reljefo ypatumai turėtų atsakyti ir į klausimus dėl orų specifiškumo, ką „vėjų rožės“ atveju jutome padangų gaisro metu, sklaidantis nemaloniems kvapams nuo regioninio sąvartyno, smarvei sklaidantis iš Alytaus rajone paukštidžių mėšlu tręšiamų laukų, o kiek anksčiau, iki rekonstrukcijos – ir dumblui dvokiant nuo Putinų g. valymo įrengimų.
„Šalia Nemuno yra upės slėnio žemuma, kitur – kalvos, vakaruose – plotu nėra didelės, bet aukštos Likiškėlių kalvos, o rytuose už miesto prasideda Daugų kalvyno tęsinys, todėl kritulių kiekis apylinkėse sąlyginai netolygus, susidaro kritulių kiekio šešėliai“, – teigia G. Valaika, apie tai daugiau informacijos planuojantis pateikti ateityje.
Alytaus, kaip pramonės miesto prasme, gilesnė klimatologinė analizė būtų labai svarbi informacija, atsakanti, kodėl pramonė (išskyrus tokias išimtis, kaip seniausios miesto gamyklos „Astra“, „Alytaus chemija“), Dzūkijos sostinėje buvo kuriama vien Pramonės rajone.
Tiek klimatologų, tiek šia tema besidominčoių geografų atsakymai, matyt, leistų net ir specialaus išsilavinimo neturintiems gyventojams suprasti, lengviau įsigilinti į tai, ar regioninis sąvartynas Takniškėse įrengtas tam tinkamiausioje vietoje Dzūkijoje ir galų gale suvokti, ar laisvąją ekonominę zoną išties galima kurti Alytaus aerodrome.
