Kiekvienas laikas ir gyvenimas kupinas savų džiaugsmų, netikėtų malonių staigmenų, tačiau ir iššūkių, kurie mus gali užgrūdinti, skatina atrasti naujus veikimo kelius, bet gali ir sulaužyti, sutraiškyti, užgesinti viltį.
Pandemijos laikas taip pat toks. Atradome ir atrandame paprastus kasdienius dalykus, kurie mums ir kitiems teikia džiaugsmą, negalime skubėti, nes išmintingas lėtumas yra kaip įžvalgaus proto savybė, tačiau šis laikas įneša ir daug sumaišties, mirtis nusinešė artimus žmones, nesugrąžinamai baigėsi jų gyvenimai, žlugo dalis svajonių…
Dažnai sudėtingomis akimirkomis žmogus ima kelti klausimą, kuris įprastame greitame gyvenimo ritme retai iškyla: „Ar esi Tu, Dieve? Ar Tu matai mano gyvenimą? Ar Tu apkabini mano kančią? Ar mano brangūs žmonės gali tikėtis Tavo gailestingumo? Kaip toliau gyventi, kaip atgauti ramybę? Dieve, padėk man“.
Tai labai teisingi klausimai. Reikalingi, pasimetime ir skausme užgimę. Nors tikėjimas nėra uostas tik pasiklydusiems ir audros blaškomiems laivams, tačiau sunkumai, netektys, liga, mus atveda į šį uostą, mes švartuojamės prie Dievo šono, dėkodami už kiekvieną nugyventą dieną, dėkodami tuomet, kai mums viskas gerai, kai esame sveiki ir turime darbą.
Švartuokimės šiame uoste ir tada, kai tamsa turi realų svorį ir spaudžia taip, kad atrodo iššoks smegenys iš savo vietos ir venos neatlaikys pulso tankio.
Mums reikia Dievo ir vieni kitų. Jį dažnai ir sutinkame per kitų žmonių gyvenimo patirtis ir istorijas, pakilias ir skaudančias. Šiuo metu mes aiškiai suvokiame ką reiškia būti drauge su kitais, šeima, draugais, kolegomis, bendruomene.
Krikščionys supranta, kad pati bendruomenė savy turi galingą palaikančią jėgą, palaikančią dvasinę ir net fizinę gyvybę. Svarbu susitikti, pamatyti, užtarti, prisiliesti.
Šiuo metu to padaryti negalime, bet tegul troškimas lieka gyvas ir kai bus galimybė, tegul, anot Justino Marcinkevičiaus mūsų keliai bus vieno pas kitą.
Sekmadienį susitinkame internetinės komunikacijos metu, šv. Mišiose dalyvaujame dėka televizijos ir tiesioginių interneto transliacijų. Tai neatstoja gyvo ryšio, būtų rimtas signalas jei mums normaliu atveju to pakaktų.
Kaip negali papietauti žiūrėdamas kulinarinę TV programą, pasivaikščioti po Romą ir išgerti kavos pasaulio puodus kaitinančių virtuvėje, taip ir šv. Mišios – tikriausios, kai gali ateiti, būti, užuosti, justi, švęsti.
Kol esame pakeliui į gyvą gyvenimą, naudokimės transliacijomis, nes anuomet, dabar jau šventasis Jonas Paulius II sakė, kad internetas nėra blogis, blogiu tampa tuomet, kai jį naudoji piktam. Naudokime geram – ryšiui kurti ir palaikyti.
Kunigas Rytis Baltrušaitis