Alytus švenčia miesto (Magdeburgo) teisių suteikimo gimtadienį. Šia proga pasveikinti kultūros premijų laureatai ir naujausias savivaldybės garbės pilietis, kuriuo miesto taryba išrinko Lietuvos Respublikos garbės konsulą Niujorko valstijoje (JAV) Rimą Antaną Česonį. Už įvertinimą jis padėkojo videosveikinimu.
Skaičiuojant nuo 1581-ųjų, tai – jau jau 441-oji Alytaus, kaip miesto, sukaktis.
Tiesa, pirmasis rašytinis Dzūkijos sotinės paminėjimas – gerokai senesnis, pagarsintas prieš 645 metus (1377 m.), o galbūt dar anksčiau, remiantis Prūsijos valstybės slaptojo archyvo tuomečiu vadovu Johanu Foigtu – siekia 1348-uosius, o tai reiškia, kad jau kitąmet minėtume 675-mečio jubiliejų ir, pasitaisę „metrikus“, taptume vienu seniausių istoriniuose šaltiniuose paminėtu Dzūkijos miestu.
Pagal gyventojus vis dar liekame šeštuoju šalies miestu, tiesa, jeigu skaičiuotume kaip Marijampolė (miestą ir užmiestį kartu), būtume kiek didesni ir mažiau „atsiliktume“ nuo Lietuvos miestų penketuką uždarančio Panevėžio. Ar to mums reikia?…
Prieš kiek daugiau nei tris dešimtmečius mieste turėjome apie 77 tūkstančius gyventojų, dabar gi, jeigu suskaičiuotume su nuo karo iš Ukrainos pabėgusiais – apie 50 tūkst., tiksliai pagal Statistikos departamentą – 51 tūkst. 800.
Kaip ten bebūtų, kad Alytuje mūsų mažai – galime nekompleksuoti: prieš beveik 60 metų, t. y. iki Dzūkijos sostinei tampant regioniniu (pramonės) centru, čia tegyveno vos apie 14 tūkstančių viecinių.
Šiuo metu Alytaus mieste gyvena 62 proc. darbingo amžiaus gyventojų (iš jų bedarbiai – 9,7 proc.), 25,2 proc. – pensininkai, o 12,8 proc. – iki 15 metų amžiaus.
Dirbančiųjų vidutinis mėnesinis atlyginimas „ant popieriaus“ Dzūkijos sostinėje – 1 tūkst. 458 Eur, lyg atsiranda ir siūlančiųjų daugiau, tačiau darbuotojų vis trūksta ir trūksta.
Labiau „šilta“ ar „šalta“ dėl to vietos gyventojams, nežinia, bet kiekvienam mūsų tenka po 1 tūkst. 600 eurų užsienio investicijų. Gimtadienio proga alytiškius pasveikino keturios oficialios delegacijos, atvykę iš Lenkijos, o po vieną – iš Didžiosios Britanijos ir Latvijos.
Į visus atvykusius, susirinkusius Dainų slėnyje kreipėsi Alytaus miesto meras. „Esu alytiškis ir tuo labai didžiuojuosi“, – atviravo Nerijus Cesiulis, besidžiaugęs ne tik čia gyvenančiais, dirbančiais, tačiau ir iš užsienių namo grįžtančiais. O jeigu tikėti naujausiais skaičiais, gyventojų į miestą pastaruoju metu daugiau atvyko (629), nei išvyko (389), kas yra nors ir nedidelė, tačiau pergalė dažniau išsivaikštančio, nei gausėjančio Alytaus istorijoje.
Jeigu grįžtume prie skaičiukų, tai vienas dėmuo tarsi turėtų kelti nerimą, bet ne vyrams, mat tūkstančiui vadinamosios stipriosios pusės atstovų Dzūkijos sostinėje statistiškai tenka ne tik 1 tūkst., bet dar ir 191 moteris.
Toks Alytus dabar pagal oficialius skaičius.
Kokie jie bebūtų, ypač visuotinės infliacijos, šokiruojančio energijos ir kitų šaltinių, paskolų brangymečio laiku, miestas, šiemet nešantis Dzūkijos ir Lietuvos (kultūros) sostinės karūnas, švenčia.
Visiems – su gaivia bangele, o kasdienos rūpesčiams bent jau šį savaitgalį – ne!