Į užsitęsusį karantiną reaguodamas Alytaus miesto teatras taria „Leisk sugrįžti“

Kovo 27-oji – tarptautinė teatro diena. Šia proga vietos teatralai surengė akciją „Leisk sugrįžti“, o taip pat dovanoja videofilmo „Augti mylint teatrą“ premjerą.

O kiek laiko gyvuoja Alytaus teatras, teatras Alytuje?

Alytus dar 1939 metais pagerbė vieną iš nacionalinės operos kūrėjų Kiprą (Ciprijoną) Petrauską, kuriam miesto sode buvo pasodintas vardinis ąžuoliukas. Teatras Alytuje atgimė po II pasaulinio karo, kai kultūros namų dramos ratelis 1946 m. pastatė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žmonos Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pjesę „Pinigėliai“ (režisierius Valentinas Kirlys), buvo statomos ir operetės („Trembita“ ir pan.), o didžiausio įvertinimo sulaukė „Putinų giraitė“. 1959 m. minėtas dramos ratelis tapo liaudies teatru, kurio pirmasis spektakliais tapo „Šeškai“ pagal Kazį Sają (rež. V. Kirlys) ir vaikams skirtas „Marytė ir lokys“ (režisierius Jaunius Žilinskas).

Įvairios teatro trupės Alytuje daug laiko vaidino Šaulių namuose

V. Kirlio darbus tęsė 1963 m. (kai Alytaus liaudies teatras buvo pripažintas geriausiu Lietuvoje) darbus tęsė Domininkas Dabriška, kurio vienu žymiausių pastatymų tapo Frydricho Diurenmato „Fizikai“.

Su alytiškiais teatralais taip pat bendradarbiavo garsus Lietuvos aktorius, Dzūkijos sostinėje režisavęs Leonardas Zelčius, su D. Dabriška pastatęs ir minėtą, titulą atnešusią trijų dalių komediją „Sėja ir pjūtis“ pagal Augustiną Gricių. 1972 m. režisūrines vadžias perėmė Jaroslavas Nekrašas, kurio premjera tapo „Tryse”, parodyta teatro dieną, o bendras su D. Dabriška darbas – „Tadas Blinda”.

Tais pačiais 1972-aisiais diplominį savo spektaklį „Virš žydinčio gluosnio šakos” pagal Marcelijaus Martinaičio poeziją pristatė būsima Alytaus liaudies teatro režisierė ir vadovė Aldona Dabrovolskaitė-Balalienė, kurios pirmais oficialiais spektakliais Dzūkijos sostinėje tapo „67 įstrižainė“, „Ąžuole, Nemuno žemėn įleidęs šaknis“ ir „Kriminalinis tango“. Tarp režisierės įgyvendintų iššūkių – ir „Keistuolė misis Sevidž“, parodyta per Lietuvos televiziją (1987 m.), „Margiris“ ant Punios piliakalnio (1993 m.). A. Dabrovolskaitės-Balalienės vadovavimo Alytaus liaudies teatrui metu jame diplominį spektaklį „Sutemų sakmės“ pastatė būsimas Alytaus „Provincijos“ ir vežimų teatro režisierius Gintaras Nasutavičius, o vaidino ir būsimi dabartinio Alytaus miesto teatro nariai Tomas Kunčinas, Alma Purvinytė, Vidas Vaškius bei Inesa Pilvelytė, dabartinė Dzūkijos sostinė teatralų vadovė.

Alytaus mieto teatro istorija prasidėjo 1988 metais, prieš tai miesto savivaldybei nutarus kurti profesionalų teatrą. Šio pirmasis spektaklis 1990 m. buvo lėlių vaidinimas pagal Oskaro Milašiaus pasaką „Imperatorius Jonas Beširdis“ (režisierius Arvydas Kinderis), kuriam lėles sukūrė Loreta Stirbytė-Skruibienė, iki šiol vadovaujanti savam lėlių teatrui, kameriniame formate plasnojančiam „Aitvarui“.

Alytaus miesto teatro fasadas su retro tematikos piešiniu

Alytaus miesto teatras pirmą ne lėlių spektaklus pristatė prieš trisdešimt metų (1991 m.) ir tai buvo A. Kinderio režisuoti „Mamona“ pagal Antoną Čechovą bei Birutės Pūkelevičiūtės „Kalėdų dovana“ vaikams.

Per tris dešimtmečius Alytaus teatras pastatė per šimtą spektaklių, o kai kuriuos kritikai, žiūrovai įvertino ne tik Lietuvoje, tačiau ir užsienyje.

1999 m. pastatyto spektaklio „Žuvėdra“ (rež. A. Kinderis) aktoriai

Koronaviruso pandemijos, užsitęsusio karantino metu vietos teatralai laiko tuščiai nešvaistė ir sukūrė ne tik kalną akcijų, nuotolinių idėjų, tačiau ir visą eilę įvairiausių spektaklių.

Pastarosios alytiškių spektaklių premjeros – „Šiobeito aidas“ vaikams pagal „Pukuotuko pasaulį“ (rež. Arvydas Viktoras Lebeliūnas), „Marytė“ pagal Alvydą Šlepiką (rež. Stas Žyrkov), „Makbetas“ pagal Viljamą Šekspyrą (rež. Paata Tsikolia), „9.18“ (rež. Andra Kavaliauskaitė) ir „Žydiška gatvelė“ (rež. Albertas Vidžiūnas).

Šiuo metu teatre dirba režisierius iš Vengrijos Ištvan Šabo, kartu su kolegomis iš Rumunijos ir miesto teatro trupe statantis spektaklį ,,Ivona – Burgundijos princesė”.