Alytus atsisveikino su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Vytautu Kolesnikovu (1948-2021).
Urna su velionio palaikais buvo pašarvota Rotušės a. 2, Alytaus miesto teatre.
Lankymas spalio 3 d., sekmadienį vyko iki 20 val., spalio 4 d., pirmadienį – nuo 8 val. Urna išnešta 11 val.
Šv. mišios vyko Alytaus Šv. Angelų sargų bažnyčioje.
Velionis buvo palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.
Eidamas 73-uosius metus spalio 1 d. mirė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras tapytojas Vytautas Kolesnikovas.
- V. Kolesnikovas gimė 1948 m. spalio 25 d. Alytaus mieste tarnautojų šeimoje.
1955 m. pradėjo lankyti pirmą klasę Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje. 1964 m. aštuonias klases baigė Simno mokykloje internate. 1964–1968 m. mokėsi Alytaus mechanikos technikume. 1974 m. baigė Meno universitetą Maskvoje. 2002 m. baigė Nesvyžiaus akademiją prie UNESCO.
1970 m. dirbo Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje kontrolės meistru. 1970–1972 m. dirbo Alytaus mašinų gamykloje vyriausiuoju dailininku, 1972–1977 m. – dailininku Alytaus statybos treste, 1977–1979 m. „Alytaus šilumos tinkluose“. 1978 m. pradėjo kūrybinę veiklą – dalyvavo Alytaus dailininkų parodoje. 1979–1989 m. dirbo dailininku Alytaus eksperimentiniame namų statybos kombinate, 1989–1990 m. buvo Alytaus meno bendrovės „Harmonija“’ pirmininkas.
1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Alytaus miesto ir rajono tarybos pirmininkas, Sąjūdžio Seimo narys, Sąjūdžio politinės komisijos narys.
1990 m. kovo 4 d. Alytaus miesto Vidzgirio rinkiminėje apygardoje Nr. 61 išrinktas LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu.
1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimą. Dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komisijoje. Nuo 1991 m. gegužės 8 d. priklausė Tautininkų frakcijai, vėliau – Tautos pažangos frakcijai.
1993–1995 m. buvo Kultūros paveldo inspekcijos Alytaus apygardos viršininkas. 1995–1997m. Alytaus bendrovės „Harmonija“ generalinis direktorius. 1997–2011 m. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Alytaus teritorinio padalinio vedėjas. Nuo 2011 m. – laisvas menininkas.
Dalyvavo bendrose parodose, surengė ne vieną dešimtį personalinių, taip pat tarptautinių parodų. 2015 m. išleido knygą „Vytautas Kolesnikovas – tapyba ir keramika“. 2018 m. parengta knyga „Sąjūdis Alytuje 1988–1990 m.“.
Lietuvos valstybės atkūrimo dvidešimtmečio proga apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2009 vasario 4 d. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.
- V. Kolesnikovo prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:
„Sovietmečiu apie prieškarinę Nepriklausomą Lietuvą kalbėdavom tik siaurame namiškių rate. Mano senelis iš motinos pusės, Antanas Palukaitis, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Nepriklausomos Lietuvos laikais dirbo įvairiuose Lietuvos miestuose pašto viršininku. Iš jo, o ypatingai iš senelės Palukaitienės Michalinos, daugiausiai ir sužinojau apie Nepriklausomą Lietuvą. Būdamas šeštoje klasėje perskaičiau A. Šapokos istoriją. Mūsų namuose buvo nemažai prieškarinės literatūros, taip pat Vytauto Didžiojo mirties 500 metinių minėjimo albumas. Tai buvo gera pažintinė medžiaga apie tuometinę Lietuvą. Man, kaip dailininkui, nepriklausomybės idėjos niekada nebuvo svetimos. Su kolegomis, ypatingai su dabar jau mirusiu keramiku V. Ledu, žmona Nijole, dažnai apie tai kalbėdavom.
Prasidėjus Sąjūdžiui, abu su žmona aktyviai įsijungėme į jo veiklą. Iki mano išrinkimo į Aukščiausiąją Tarybą 1990 m., buvau Alytaus miesto Sąjūdžio pirmininku. 1988 m. spalio mėn. buvau išrinktas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimą, dirbau LPS politinėje komisijoje, kurios nariais buvo R. Ozolas, A. Saudargas, R. Paulauskas, V. Landsbergis ir kt. Priklausiau vadinamajai „Kauno grupuotei“ ir mūsų nuomonė dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo daug radikalesnė, negu vilniečių, dėl to dažnai kildavo ginčai.
Kovo 11-ąją Sąjūdžio remti deputatai ryte susirinko buvusiuose profsąjungų, o dabar Seimo trečiuose rūmuose dėl apsisprendimo, ką siūlysime Aukščiausios Tarybos pirmininku. Sąjūdiečiai pasidalino į dvi stovyklas: vieni siūlė R. Ozolą, kiti V. Landsbergį. Jeigu R. Ozolas tada nebūtų atsiėmęs kandidatūros, neaišku, kas būtų laimėjęs. Kovo 11-oji buvo persunkta džiaugsmo ir euforijos. Tačiau tai truko tik kelias dienas, o toliau buvo tik juodas darbas. Aukščiausioje Taryboje dirbau Mokslo, švietimo ir kultūros komisijoje. Buvau Komisijos pirmininko G. Ilgūno pavaduotoju, kultūros pakomisės pirmininku. Darbas komisijoje buvo įdomus, daug susitikimų su įvairiais žmonėmis, naujų įstatymų kūrimas, svarstymas, priėmimas. Dažnai dirbdavome šeštadieniais ir sekmadieniais. Kada buvo balsuojama dėl moratoriumo Kovo 11-ajai, balsuodavau prieš. Įsimintini 1991 m. sausio įvykiai. Man su deputatu A. Sėjūnu po sausio 13-osios teko važinėti po Naujosios Vilnios gamyklas ir Šalčininkų miesto įmones. Susitikimų pradžioje atmosfera būdavo gana įkaitusi, tačiau ilgiau pabendravus žmonių nuotaikos keisdavosi į gerąją pusę. Ir Naujoje Vilnioje, ir Šalčininkų rajone buvo daug agitatorių prieš Lietuvos nepriklausomybę. Darbas Aukščiausioje Taryboje buvo nuolatos trukdomas: 1990 m. blokada, 1991 m. sausio įvykiai, pučas Maskvoje, V. Landsbergio „parlamentinė rezistencija“ ir pan. Baigęs darbą Aukščiausioje Taryboje, grįžau į Alytų. Pradėjau dirbti Kultūros paveldo inspekcijoje Alytaus apygardos viršininku. Mano kompetencijoje buvo Alytaus apskrities kultūros paminklų apsauga. Darbas įdomus ir reikalingas: kultūros paveldą reikia išsaugoti ir ateities kartoms. 1995–1997 m. dirbau privačiose struktūrose, užsiėmiau komercine veikla.
1997 m. grįžau dirbti į Kultūros paveldo apsaugos departamentą, kur dirbu ir dabar. Iš Kovo 11-osios tikėjausi, kad gyvensime laisvoje ir demokratinėje šalyje. Šiandieninis Lietuvos gyvenimas nėra lengvas ir paprastas, daug netvarkos ir neteisybės, stokoja paprasčiausio padorumo, pradedant bendražmogiškais santykiais ir baigiant valdžios struktūrų veiksmais. Tačiau kaip žmogus, balsavęs už Lietuvos Nepriklausomybę ir pasirašęs ant Kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo akto, vis dar tikiu, kad Lietuva turi galimybę tapti šalimi, kurioje gera ir sunku gyventi“ (ištrauka iš knygos „Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai, 1990“).
ATNAUJINTA
Užuojautas dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro V. Kolesnikovo mirties pareiškė ir šalies vadovai.
„Lietuva neteko atsidavusio savo valstybei menininko, kultūros žmogaus, kuris buvo vienas pirmųjų Atgimimo šauklių Alytuje, įsteigęs Alytuje Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Visą gyvenimą – kūrybinėje ir politinėje, pedagoginėje ir paveldosaugos veikloje V. Kolesnikovui rūpėjo Lietuvos ateitis. Signataras V. Kolesnikovas buvo nuoširdus ir paprastas, jautrus žmogus, lemtingu Lietuvai metu įvykdęs savo pareigą Tėvynei, įgyvendinęs principą: ieškok, ne ką tau gali duoti valstybė, o ką tu gali duoti savo valstybei“ (Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda).
„Nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės idėjos Vytautui Kolesnikovui buvo artimos nuo pat vaikystės. Iš pradžių apie jas kalbėjo tik šeimos rate, vėliau diskutavo su kolegomis menininkais, o prasidėjus Persitvarkymo Sąjūdžiui abu su žmona aktyviai įsijungė į jo veiklą Alytuje. Atkūrus nepriklausomybę V. Kolesnikovas aktyviai darbavosi kultūros, švietimo ir mokslo srityse. Vienas iš pagrindinių jo tikslų buvo išsaugoti kultūros paveldą ateities kartoms. Dėl signataro mirties nuoširdžiai užjaučiu šeimą, draugus, kolegas ir bendražygius“ (LR seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen).