Vėjuotą gruodžio vakarą minios alytiškių patraukė link centro. Su viena viltimi, su vienu troškimu. Juk į mūsų miestą atvažiuoja ne kas kitas, o pats Andrius Mamontovas su naujuoju savo albumu, nauju skambesiu, naujomis dainomis. Atsinaujinusio teatro erdves greitai pripildė žmonės. Jie šnekučiavosi, dalinosi lūkesčiais ir paprastomis istorijomis. Tačiau visus lyg ir vienijo nekantrumas, kuris juos aklai atvedė į teatrą, kur kadaise skambėjo daug garsių balsų, daug garsių vardų.
Didžioji salė lygiai aštuntą jau buvo pilna. Foninė muzika, ant scenos šviečiančios raudonos prailgintų laidų su daugybe kištukų lemputės, pavienės ir nedarnios pirmosios aplodismentų bangos, kurios savo stygas suderino jau po kelių dainų. Ir į sceną išėjęs žmogus. Jis paima gitarą. Taip paprastai, be jokių ceremonijų ir ritualų. Užsidega šviesos, kurios dar nesupratusiems padeda identifikuoti ant scenos stovintį žmogų. Ir derinama gitara. Kažkas minioje surinka: „Palaikom, palaikom“. Mes plojam, scenos akimirkos karalius šypsosi, toliau derindamas gitarą, o kai viskas baigta, viskas ir prasideda.
Koncerto idėja – pristatyti du naujausius A. Mamontovo albumus: „Elektroninis Dievas“ ir antrąją albumo „Visi langai žiūri į dangų“ versiją. Dviejų albumų dainos persipina viso koncerto metu, todėl įvairovės lydi klausytoją iki pat finalo, o kai kurios, jau seniai žinomos ir nei vienam albumui nepriklausančios dainos išjudina visą salę ir leidžia dainuoti kartu. Rami, tyli pradžia. Įsivažiuojantis ritmas ir balsas, nuo kurio nugara nusirita pagaugai. Tik gerąja prasme. „Rudenio vėjas“, – minimalistine melodija mums žodžius dėsto A. Mamontovas. Už jo nugaros leidžiami dūmai lyg į laisvę paleisti debesys. Jų formos primena gulbes, vėją, pabaisas. Siurrealistines pabaisas rudeninio vėjo skambesio fone. Pamažu renkasi kiti muzikantai. Iš lėto, ramiai. Jie laukia finalo, o finale sužimba visos šviesos, suskamba visos gitaros ir visi akordai.
„Kai vėjas tau ištars“ – dainuodami šios dainos žodžius alytiškiai įsivažiuos į ritmą. Žlunga siurrealizmas dūmuose, dabar tarytum degančio aukuro dievams simbolis – elektroniniams dievams, kurių namų langai žiūri į dangų. Trumpam atsikvėpimui po dainos mums papasakoja šiuolaikišką istoriją. Prieš važiuodamas į Alytų, jis facebook‘e parašė, jog keliauja į Dzūkijos sostinę Alytų. Ir taip kilo karštos diskusijos tarp… Alytaus ir Varėnos. Vėliau mūsų dėmesį vėl prikaustė muzika. Pirmoji albumo „Elektroninis Dievas“ daina „Tiktai tavyje“ ir aš gailiai žiūrėjau į dūmuose paskendusį būgnų virtuozą Meinardą Brazaitį, kai tuo tarpu Lietuvos pop-rock Paganini Eimantas Belickas ir žmogus – klavišai Arnoldas Lukošius visiems demonstravo ne tik savo muzikinius, bet ir choreografinius gabumus.
Dainos „Elektroninis Dievas“ metu išsiskyrė ir paskutinioji koncertinės kvinteto persona, bosininkas Tomas Andrijauskas. Salė nuostabiam ir išskirtiniam bosinės gitaros pasirodymui atsakė ritmingu plojimu. Ir nors pirmojo priedainio metu daina neatrodė tokia stipri ir užtikrinta, vėliau viskas grįžo į vėžes ir vienintelis noras buvo klausytis jų vėl ir vėl. Tikroji meilė muzikai ir įsijautimas, atsidavimas tam, ką darai, visų veiduose atsispindėjo dainos „Aukštai danguj“ metu. O žodžiai „mėnulio pilnatis“ negalėjo nepriminti, kad šiandien danguje taip pat visu gražumu it blynas šviečia mėnulis. E. Belicko įsijautimas, ko gero, labiausiai išryškėja dainos „Pasitrauk“ metu skambėjusiame smuiko solo. Tai nebuvo varginanti, tai ausiai maloni melodija, ji vertė švelniai linguoti į taktą.
Pagaliau – pamilti „Ratilai“. Eimantas atsisėdo šalia Meinardo. Pamautas vienišas smuikas laukė savo šlovės akimirkos. E. Belickas toliau ieškojo scenos draugų – pasilabino su bosininku, susidaužė rankomis. Tik prieiti prie Arnoldo nedrįso, pastarasis buvo per daug įsijautęs į šokį. Dainos finale suskambėjęs žemas A. Mamontovo balso tembras negalėjo nežavėti. Jaukumas dainoje „Šviečiantis rytas“ ir nuotaikingai ritmingas pabudusių alytiškių rankų maršas dainos „Atsibusk“ metu. Staiga visi išėjo ir Andrius liko vienas. Tarp išsisklaidžiusių dūmų su nauja partija sugrįžo ir siurrealistinės pabaisos. Gitaros ir nuostabaus balso duetas palietė sielą, mintis nukreipė link „Tylos“. Pasitelkęs aparatūrą, A. Mamontovas įspūdingą melodiją sukūrė scenoje būdamas vos vienas. To neapsakysi žodžiais, tai galima tik išgirsti. Sustingusi salė stebėjo šį technologijų ir talento mišinį, kai it zombiai į sceną įslinko visi muzikantai ir ruošėsi kitai dainai.
„Tavo laikas baigsis“ – simfoninis koncertas su elektronikos priemaišomis. Lyg pats Mocartas stovėtų už DJ pulto. Blanki būgnų partija, tačiau ją kompensavo stipri boso linija. Į priekį išėjęs AM, it vienišas karys, siekė būti arčiau publikos ir su savo gitara išdarinėti ausiai malonias improvizacijas. Nostalgija dvelkianti „Dar ilgai“ ir Andriaus minivaidinimas, kai jis efektingai iš galvos traukia purvinas mintis raudamasis plaukus. Keista melodija sekančioje dainoje, kurios savitumą paryškina naujas skambesys ir elektronikos priemaišos. Užteko vos minimalios informacijos, jog žmonės suprastų, kokia daina jų laukė toliau. „Geltona. Žalia. Raudona“ plevėsavo Alytaus teatro didžiojoje salėje, o minia priedainiuose rėkė žodį „Raudona“. Pirma kartą nedarniai, nedrąsiai. Reikėjo „generalinės repeticijos“ Alytaus publikos chorui prieš pasirodymą, o ją gavęs, rėžė iš širdies. Muzikantai gi jau buvo visiškai išsilaisvinę iš bet kokių juos pasirodymo pradžioje varžiusių virvių. Beliko tik tikras jausmas, tikra muzika.
Kiek žinomesnė ir sekanti daina „Tavo svajonė“. A. Mamontovas su E. Belicku vienu metu susirėmė nugaromis ir efektingai pateikė mums naują dainos versiją. Ir ovacijos, kokių dar nesusilaukė nei viena daina šiandien. „Ar jums gera?“- teiravosi Andrius, pridurdamas, kad tokia publika – svajonė, kas paglostė alytiškių širdis. „Dabar ir čia“ dainos metu mes kalbėjomės. Andrius: „Kur visas džiaugsmas?“ Minia nedarniai: „Alytuje.“ Sintezatoriaus garsas priminė muzikines dėžutes, kurios lydėjo iš naujo. Gyvybę įkvėpė elektroninis Dievas, prisimenąs ir senas dainas, suskambėjusias naujai. Sekančios dainos metu A. Lukošiaus rankose atsidūrė keistas pianino ir dūdelės mišinys. Po to dainos žodžiuose nuskambėjusi frazė „koncertas baigiasi“ nenuteikė taip optimistiškai. Kartodami A. Mamontovo „dainavimo pratimus“, priminėme vaikus, kurie dainuoja: „O jūs vaikai taip darykit, kaip Jurgelis daro.“ Dainai pasibaigus salės gale pasigirdo gailus „Ne…“
Tačiau tai dar ne pabaiga. Skambėjo ir idėjiška daina „Krentantys lėktuvai“, besisklaidantys dūmai ir nuojauta, jog kažkada viskas baigsis. Tik ar ilgam, ar trumpam priklauso tik nuo mūsų. „Marso kanjonai“ ir visi, lyg viena didelė šeima, plojo turiningą vakarą vedusiems muzikantams. Tada – „Kalėdos“. Juk liko vos 10 dienų… Koncertas šia gaida ir baigėsi, muzikantai nulipo nuo scenos, o mes plojame tiems, kurie buvo scenos karaliai, elektroniniai dievai. Andrius dar parodo tuščią delną, kuris tarsi laiko tiksinčią širdį ir meta ją mums.
Rugilė Jatkauskaitė,
Alytaus Adolfo Ramanausko – Vanago gimnazistė