Alytaus miesto teatre – gausėjantis gastrolių grafikas. Čia kelią atrado „lengvųjų“ spektaklių, pagamintų pagal „Domino“ formulę, žiūrovai. Vis dažniau į Rotušės a. 2 užsuka ir „sunkesnieji“ pastatymai. Vienas tokių – nacionalinio dramos teatro spektaklis „Pasaulio gerintojas“ pagal Thomą Bernhardą, režisuotas Valentino Masalskio. Nuo 1994 metų režisuojantis aktorius jau sukūrė keliolika spektaklių, bylojančių: gyvas teatras gimsta svarstymuose ir didžiulėje įtampoje. V. Masalskis, visada įdomus teatro teoretikas, apie šios pjesės pasirinkimą sako: „Tiesiog tam atėjo metas. Net neįsivaizduoju, kad teatre šiandien būtų galima statyti normalią dramą. Teatras turi keistis. Istorijos pasakojimu žiūrovo jau nepritrauksi. Turi keistis pati teatro forma. Ta informacija, kuri mus supa, reikalauja kitokio teatro. Montažas turi veikti žiūrovą nauja energetika. Mūsų sąmonėje turi įvykti proveržių montažas“.
Pasak puikiai Thomo Bernhardo kūrybą išmanančio aktoriaus ir režisieriaus, jo pjesė „Pasaulio gerintojas“ – niekinimo anatomijos išklotinė, kurioje susipina be galo daug įvairiausių temų: ką mes garbiname, kas yra tas “elitas”, stabai, kuriuos esame įpratę šlovinti. „Šioje pjesėje liečiamos garbėtroškos, pasipūtimo idėjos. Bet Bernhardas visada moka išryškinti vieną temą, o man tai imponuoja. Žmogus imasi užduoties, kurios jis negali įvykdyti, ir ima ja kankinti visus aplinkinius. Tai pagrindinė Bernhardo kūrybos tema. Man svarbu, kad šioje pjesėje siužetas tarytum lieka nuošalyje, todėl spektaklyje turi įvykti psichofizinis skrodimas“, sako V. Masalskis.
Jau ne pirmą kartą Th. Bernhardo veikalą statantis režisierius šio dramaturgo kūrybą vertina plačiame kultūros kontekste: „Kartu su Adleriu, Freudu, Nietzsche atsirado daugybė papildomų būdų žmogaus analizei, o pats žmogus tapo įdomus ne jo sukaupta informacija, o savo emocinėmis iškrovomis. Todėl ir teatras negali likti vien informacijos šaltiniu, nes dažnai pasakojimas skubantį žmogų suklaidina. Scenoje turi atsirasti hiperbolizuota kvazirealybė, sunkiai sujungiamų scenų montažas. Per istoriją reikia peršokti, antraip ji taps nuobodi, nes visos istorijos jau parašytos prieš daugelį metų. Bernhardo pjesės siužetas labai parastas: garbės vardo suteikimo ceremonija. Bet svarbiausia čia – individo psichoanalizė“.
Spektakliai, kuriuose vaidina arba režisuoja Masalskis, visada kvepia tam tikra teatrine sensacija. Visada malonu stebėti V. Masalskio kūrybos procesą, kartu su juo išgyventi sceninį gyvenimą. Jis gyvena teatru, mąsto juo, miršta jame. Masalskis sugeba aplink save sukurti tokį energetinį lauką, kuris riboja, atskiria, išskiria jo spektaklius (nesvarbu, ar jis juos vaidintų, ar režisuotų) kaip savito, atskiro teatro vienetą. Tą galima pasakyti ir apie “Pasaulio gerintoją”.
Konstruktyvistinėje dailininkės Renatos Valčik sukurtoje erdvėje – kelios išdidintos prasminės detalės: operacinė lempa, laikrodis, tolumoje – knygų lentyna ir svarbiausia – balta stomatologinė-ginekologinė kėdė, kurioje įsitaisęs Valentino Masalskio Pasaulio gerintojas. Netrunka praeiti nei penkios minutės, kai žiūrovai įsupami į šio teatro šamano žabangus: imi abejoti, ką kalba autorius Bernhardas, o ką pats Masalskis. Pasirodo, visas tekstas priklauso garsiam austrų rašytojui, tik Masalskio tarmiški perliukai suteikia visam kūriniui autentiško šarmo, kuris sulydo veikėją ir aktorių, o kalbant teatrine kalba, žiūrovai regi tobulą personažą, kurio organika užkariauja visą ne tokią jau mažą Nacionalinio dramos teatro sceną.
Masalskio vaidmuo – tam tikras benefisas, jis šiandien gali būti suprastas kaip teatrinis pavyzdys, kurio ilgisi visi profesionalūs teatrai. Spektaklius šiandien kuria visi, kas tik netingi: režisieriais tapo ne tik aktoriai, bet ir dailininkai. Masalskį galima laikyti dar vienu išskirtiniu atveju, kada visai nesvarbu, ko jame daugiau: ar aktoriaus, ar režisieriaus, ar vaizdo žmogaus, ar garsų „gaudytojo“. Masalskio teatrą reikia „skaityti“ ir matyti kaip tam tikrą vienį, kuriame ribos išnyksta, lieka tik gryna aktorinės meistrystės materija, kuri sudaro viso spektaklio esmę.
Aktorinė energija, be kurios teatro menas neįsivaizduojamas, sudaro „Pasaulio gerintojo“ esmę. Pasaulio gerintojui reikalingas provokatorius, kuris ir aplink kurį sukasi visas jo gyvenimas. Tai yra Moteris, kurią įkūnija Eglė Gabrėnaitė. Gal dėl to, kad Masalskis ir Gabrėnaitė yra „vienos kraujo grupės“ aktoriai, gal dėl to, kad jie išpažįstas tas pačias teatrinės kultūros taisykles, šiame spektaklyje šie du aktoriai yra kaip cheminė jungtis, be kurios sunkiai įsivaizduojamas spektaklis. Gabrėnaitei nereikia nei rėkti ant antžmogiško Pasaulio gerintojo, kad kėdėje besikuičianti būtybė pasiektų kraštutines emocines būsenas.
Spektaklio kulminacija pasiekiama tada, kai pas patį tikriausią ligonį susirenka universitetinė aukštuomenė ir šis nevisprotis tampa visuomenės bukumo herojumi, o tuo pačiu – ir auka. Apsišaukėliško gyvenimo kūrėjas staiga tampa vienišius, matydamas, kad pastarieji dar bukesni, nei jis pats. Spektaklis, prasidėjęs tarytum paveikslu (o jų mes regime keturis), baigiasi lygiai taip pat netikėtai. Viena ar kita scena nei gyvenimo, nei teatro scenoje nieko nekeičia. Pastaruoju metu žmonija išgyvena dramą, kurios pradžią sunku fiksuoti. O pabaiga kaskart tampa vis grėsmingiau juntama. Masalskis nėra pabaigos pranašas, tačiau jis džiaugtis tikrai neturi kuo. Jo Pasaulio gerintojas yra realios pabaigos pradžia. Žmonijos bukumas kas kart vis dažniau pasiekia kraštutines būsenas, kurios yra ne tik toleruojamos, bet ir pateisinamos.
Šis Masalskio darbas gali būti traktuojamas kaip priešnuodis į proto susinaikinimą skubančiai visuomenei. Rodos reikia ne tiek jau daug: gulėti lovoje ir kriuksint kalbėti tą patį per tą patį, tas pačias frazes, tam pačiam žmogui, ir ši sugedusios plokštelės „muzika“ sudaro grožį prarandančio gyvenimo „polifoniją“. Kompozitoriaus Tomo Kutavičiaus dėka spektaklis tarytum atsiduria muzikiniuose rėmuose: girdime ne tik maršo garsus, bet ir išskydusią akademinio himno „Gaudeamus“ melodiją. T. Kutavičius pademonstravo, kaip naujai gali „suveikti“ teatro kompozitoriaus garsai: jie nei papildo personažų, nei foną sukuria, jie veikia kaip tam tikros vinjetės, nutolusios nuo pažodinių traktuočių, bet asociatyviai labai tiksliai pataikančios į kūrinio šerdį. Ką išgyvena šiandiena Pasaulio gerintojas, sunku pasakyti, tačiau Kutavičius savo garsais tikrai leidžia tai nujausti.
Masalskis, Valčik, Kutavičius, uždangos autorius Vitalis Čepkauskas, aktoriai Šarūnas Puidokas, Titas Varnas, Arūnas Vozbutas, Remigijus Bučius, vaidinantys universiteto ir miesto valdžios atstovus, sukuria išgrynintą teatrinį kūrinį, kuris tampa priimtinas ir suprantamas įvairių sričių ir kategorijų žiūrovui.
Daiva Šabasevičienė
Lapkričio 25 dieną, penktadienį, 18 valandą
Alytaus miesto teatre
Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Pasaulio gerintojas“ (rež.
V. Masalskis). Bilietai (20, 25 lt) – teatro kasoje Rotušės a. 2, tel. 51709.