Liepa – pats vidurvasaris, karščiausias vasaros mėnuo, kurį vainikuoja Oninių šventė. Tai viena iš senesnių lietuvių liaudies švenčių.
Puniškiai kaip ir kiekvienos kultūringos tautos žmonės stengiasi atsigręžti į savo praeitį, saugoti gamtą, puoselėti ir išsaugoti senąsias tradicijas, papročius. Neatsitiktinai nuo 2003 m. švenčiama šviežios duonelės šventė (Oninės), nes šis kraštas pats turtingiausias Onomis. Čia gyvena 88 Onos ir 3 Onutės. Ilgus dešimtmečius Onutės vardas buvo vienas populiariausių Lietuvoje ir Punioje. Šis vardas yra kilęs iš hebrajiško HANNAN – ir reiškia, jog „Dievas buvo man malonus”. Lietuviai pamėgo šį vardą ir nuo seno labai gerbė Oną. Žmonės ją švelniai vadino „Dievo bobute”. Labai džiaugdavosi tuo šeimos tėvai, kurie turėjo dukrą Onutę ir krikšto motiną Oną. Toji „Dievo bobutė” -Ona, Onelė, Onutė per visą gyvenimą globodavo savo krikštadukras, krikštasūnius. Per Onines ji mergaitei dovanodavo suknelę, berniukams – batus. Per vestuves Onos dažnai būdavo svočios, kepdavo „Dievo bobutės pyragą”. Šias tradicijas puniškiai yra išsaugoję iki šių dienų. Kitose Lietuvos vietovėse šios tradicijos yra užmirštos.
Tai vis populiarėjanti šventė, kurios metu pasirodo Punios folkloriniai ansambliai: „Levandra”, jaunimo ansamblis „Levandrėlė”, kaimo kapela „Punelė” ir vaikų kapela „Nemunėlis”. Punios kaimo bendruomenei rūpi, kad į mūsų gyvenimą vėl sugrįžtų pamirštos senosios šventės, kad žmonės pajustų vidinį poreikį, suvoktų papročių ir apeigų prasmę. Ypač svarbu visa tai perteikti jaunajai kartai.
Šventės vainikavimas – vakaruška prie Oninių laužo, atrakcionai, gaspadorių varžytuvės, žaidimai, minklės, patarlės, dainuojamos senovinės dainos, šokami šokiai ir rateliai.