Kovo 10 dieną poetui Justinui Marcinkevičiui būtų sukakę 81-eri metai. Apie neseniai Anapilin išlydėto lietuvių tautos dainiaus kūrybą, gyvenimą pasakoja alytiškis, Putinų gimnazijos III klasės mokinys Edvinas Bruzberta – nacionalinių, tarptautinių kultūros ir meno premijų laureato Just. Marcinkevičiaus giminaitis.
E. Bruzbertą kalbina Karolina Bobinaitė:
– Kokie giminystės ryšiai tave sieja su poetu Justinu Marcinkevičiumi?
– Just. Marcinkevičius yra mano senelio brolis.
– Koks žmogus buvo Just. Marcinkevičius?
– Jis buvo geros širdies, tolerantiškas, paprastas ir kuklus. Tokių žmonių šiais laikais reta.
– Ar poetas dažnai svečiuodavosi tavo senelių namuose?
– Dažniau seneliai jį lankydavo, tačiau retkarčiais ir jis atvažiuodavo.
– Kokie buvo tavo ir tavo tėvų santykiai su poetu?
– Giminiški, draugiški, nors ir nebuvome labai artimi – daugiau dalykiški. Visada jaučiau jam pagarbą.
– Ar poetas noriai bendravo su giminaičiais? Nebuvo išdidus?
– Labai noriai ir tikrai nebuvo išdidus.
– Kai vykdavo giminių susitikimai, ar prašydavote, kad poetas paskaitytų savo kūrybą? Jeigu taip – kokius eilėraščius rinkdavosi?
– Neprašydavome, tiesiog bendraudavome.
– Kai viešėdavo savo tėvų namuose, kokia vieta poetui buvo brangiausia?
– Manau, kad tokia vieta jam galėjo būti pavėsis po sena obelimi ar prie jo mylimo maumedžio.
– Kaip manai, poetui labiau patiko bendravimas su žmonėmis ar vienuma?
– Spėju, kad kurdamas rinkdavosi vienatvę.
– Kokius bendrus vaikystės nuotykius prisimena tavo senelis?
– Ypatingų nuotykių man nepasakodavo, tik įsiminiau, kad vaikystėje jų šeima sunkiai, vargingai, bet darniai gyveno.
– Kokiomis temomis kalbėdavosi tavo senelis ir poetas?
– Apie viską: gyvenimą, tėvus, tėviškę.
– Rašytojo santykis su gamta ir miestu. Koks jis buvo?
– Jis labai mylėjo gamtą, manau, tai tampa aišku skaitant jo kūrybą.
– Kuriuose eilėraščiuose galėtume atpažinti poeto gimtinę – per keliasdešimt kilometrų nuo Alytaus esantį Važatkiemio (Prienų r.) kaimą?
– „Lopšinė gimtinei ir motinai“, „Rudens medis“, „O tėviške…“, , „Namų psalmė“, „Takas į girią“, „Tie langai“, „Prie rugių ir ugnies“…
– Gal buvo koks nors nutikimas, susijęs su poetu, kuris giliai įsirėžė į atmintį?
– Aš įamžinau jo mylimą medį – maumedį, o nuotrauką poetui padovanojau gimtadienio proga. Gavęs mano dovaną, jis labai apsidžiaugė, įsirėmino ir pasidėjo garbingoje vietoje savo namuose.