Artėjant savivaldybių tarybų rinkimams, vis dažniau pasigirsta kalbos, kurios yra girdimos prieš kiekvienus savivaldos rinkimus. Tų kalbų pagrindinė mintis yra ta, kad į savivaldybių tarybas nereikia politikų, o reikia žmonių, išmanančių miestų ūkį.
Argumentas pateikiamas toks: miestų valdymas nėra politika, tai pirmiausia ūkiniai ir techniniai reikalai, todėl reikalingi žmones, kurie tuos reikalus išmano.
Sunku būtų tiksliai pasakyti, iš kur kyla nuostata, miestų ir rajonų valdymą suprantanti taip siaurai ir – svarbiausia – vis pabrėžianti, kad tai nėra politika. Vienas iš paaiškinimų būtų mūsų viešojoje erdvėje gyvuojantis skeptiškas požiūris į vietos savivaldą, pagal kurį mūsų savivalda nėra tikroji savivalda.
Tokį požiūrį per prieš ketverius metus vykusią savivaldos rinkimų kampaniją taikliai nusakė tuometinės Seimo opozicijos narys Andrius Kubilius. Šis politikas tomis dienomis žiniasklaidoje klausė: ką mes turime – vietos savivaldą ar vietvaldą?
Jau pats terminas – vietvalda arba vietinis valdymas – piršo mintį, kad vietos savivaldos Lietuvoje nėra, kad turime tik vietinį valdymą, kurį iš esmės atlieka centrinė valdžia. Nesileidžiant į diskusijas, ką turime – savivaldą ar vietvaldą, būtų tik įdomu sužinoti, ką šiuo klausimu A. Kubilius mano dabar.
Tačiau kad ir kokia silpna yra mūsų vietos savivalda, kad ir kiek ją gožia centrinė valdžia, tas niekaip neleidžia tvirtinti, kad vietos savivalda nėra politika.
Pagal vieną politikos mokslo vadovėlį, politika yra bet kurios žmonių grupės bendro gyvenimo organizavimas ir reguliavimas, kuris vyksta žmonėms susiskirstant į vadovaujančiuosius ir paklūstančiuosius. Miesto ar rajono gyventojai – tai taip pat žmonių grupė, kuri organizuoja ir reguliuoja savo bendrą gyvenimą.
Tačiau cituotas politikos apibrėžimas ignoruoja vieną svarbų dalyką – tai, kad organizuodami savo bendrą gyvenimą, žmonės niekada nebūna vieningos nuomonės.
Kaip sako kitas politikos mokslo vadovėlis, politika atsiranda dėl to, kad skirtingai suvokiame tai, kas laikytina problemomis arba net vienodai jas suvokdami nesutariame, kas darytina, kad jas išspręstume. Nuo savęs pridurčiau, kad politika atsiranda visur, kur susikerta kelios nuomonės viešojo gyvenimo klausimais.
Štai keletas pavyzdžių, rodančių, jog miestų valdymas yra politika. Taip jau susiklostė, kad absoliuti mūsų miestų gyventojų dauguma gyvena daugiabučiuose namuose.
Taip atsitiko ir dėl sovietinės valdžios idiotizmo, kada daugybę dešimtmečių didžiausiuose mūsų miestuose individualių namų statyba buvo draudžiama. Suprantama, kad šiuos daugiabučius reikia prižiūrėti arba – madingai tariant – administruoti.
Kam turėtų priklausyti daugiabučius namus administruojančios įmonės? Savivaldybei ar privatiems asmenims? Kažkada Vilniuje visos tokios įmonės priklausė savivaldybei ir jų buvo virš dvidešimt.
Dabar savivaldybės nuosavybėje liko tik trys, kitos buvo privatizuotos. Ar būtina pelnytis iš daugiabučių namų gyventojų, tuo labiau, kad jų tarpe daug pensininkų ir šiaip nedideles pajamas turinčių žmonių? Ar nebūtų teisingiau, jei daugiabučius administruotų nesiekiančios pelno savivaldybės įmonės, kaip kad yra, pavyzdžiui, Šalčininkuose?
Kitas klausimas – kaip organizuoti moksleivių maitinimą? Vilniuje mokyklos yra sudariusios sutartis su privačiomis ir, aišku, pelno siekiančiomis maitinimo įmonėmis. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Utenos rajono taryba nusprendė niekam neduoti pelnytis iš moksleivių maitinimo ir šį darbą pavedė organizuoti mokyklų vadovybėms. Virėjos yra mokyklų darbuotojos, o už maitinimo kokybę atsako mokyklų direktoriai.
Tai tik keli pavyzdžiai, rodantys, kaip miesto reikalų tvarkymas priklauso nuo politikų, t.y. nuo savivaldybės tarybos narių pozicijos. Savivaldybių tarybos sprendžia daug daugiau mūsų bendro gyvenimo klausimų, todėl jau laikas pradėti domėtis, kas per žmonės šįkart pretenduoja tapti mūsų miesto ar rajono politikais.
Susijęstraipsniai
