Ji nebegali maištauti ir priešintis,
Apimta begalinio nusiminimo,
Žvelgia pro langą į kovo sniegą ir tyli,
Lyg būtų mirusi,
Mano siela. 1980 Vega Vaičiūnaitė
Vos aštuoniolikos sulaukusi, lyg nujausdama savo tragišką lemtį, liūdnas eiles rašė poetės Juditos Vaičiūnaitės sesers dukra. Vega vilniečiams geriau pažįstama kaip teatro „Miraklis” įkūrėja, idėjų generatorė, scenografė ir režisierė, sukūrusi spektaklius pagal W. Shakespeare’o „Audrą”, A. Mickevičiaus „Vėlines”, – misterijas, kupinas alcheminių slėpinių, sujungusias į viena priešpriešos stichijas – ugnį ir vandenį, žavėjusias žiūrovus sodriu barokiškumu ir nežabotais užmojais.
Daugialypio talento menininkė neapsiribojo vien teatrine veikla, ji išleido poezijos knygelę „Išvykėliai”, kūrė estampus, iliustracijas, tapybos darbus. Vegos tapybos darbai tarsi įveda į stebuklinių pasakojimų erdvę, sukuria magiškos anapusybės apčiuopiamumo iliuziją, bet neįsileidžia stebėtojų, nesuvokiančių ženklinės magijos prasmių. Menininkės paveikslai – tai lyg kosmogoninių hieroglifų, mitologinių mįslių sankaupos, nesibaigiančio gyvybės ir mirties rato vizualus modeliavimas, meditavimas pasitelkiant spalvą, ženklą, simbolį, piktogramą, magiškas kitos realybės tvėrimo ritualas. Juose galima įžvelgti ir sąsajų su ritualiniu kosminio kiaušinio marginimu – gyvybės prado darbinimu, atėjusiu iki nūdienos margučių pavidalu, bet pavirtusiu tik velykine atributika. Archajiškiausi išlikę margučių marginimo pavydžiai – tarsi kosmogoniniai pasakojimai. Čia kiekviena spalva turi prasmę, o vyrauja juodos, raudonos, geltonos, rudos ir žalios spalvos dermės.
Vega Vaičiūnaitė (1962-2004 m.) – unikali menininkė Lietuvos teatro istorijoje. 1988 m. pas lėlininką Vitalijų Mazūrą scenografijos studijas baigusi dailininkė per kelis metus vėliau pastatė įvairių spektaklių kartu su režisieriais Gyčiu Padegimu ir Gintaru Varnu. Tačiau darbas su šiais ar kitais režisieriais truko neilgai, nes jis netenkino talentingos menininkės kūrybinių ambicijų ir užmačių. Teatrines svajones dalininkė išpildė 1995 m. įkūrusi muzikinių reginių teatrą „Miraklis”. Ir nors šio teatro, neturėjusio nei stacionarių patalpų, nei įprastos vadybinės struktūros bei trupės, vaidinimai gyvavo tik kiek daugiau nei penkerius metus, juos iki šiol daugelis mena kaip aplinkos teatro žanro Lietuvoje klasiką. „Kiekvienąkart parodyti spektaklį mums yra savotiškas stebuklas – tai, kad visi susirenka, kad nesuserga, kad tam yra lėšų. Nors viskas vyksta griuvėsiuose, bet tai – aristokratiškas prabangos menas”, – sakė spektaklių režisierė Vega Vaičiūnaitė.(Vaidas Jauniškis. Aristokratiškas „Miraklio” menas griuvėsiuose/- Mūzų malūnas, 1996 m.)
Milžiniškos lėlės, šviesos, šešėliai, kaukės, pirotechnikos efektai, gyva roko grupės „Skylė” muzika, veiksme dalyvaujantys įvairių profesijų ir skirtingo amžiaus atlikėjai (tarp jų net ir vaikai!) lydėjo daugelį „Miraklio” pastatymų. Vaidinimai buvo kuriami pagal Williamo Shakespeare´o („Audra”, 1997 m.), Adomo Mickevičiaus („Vėlinės”, 1998 m.), Liudviko Jakimavičiaus („Aušrinė”, 1998 m; „Vilniaus legendos”, 2001 m.) pjeses ir vykdavo netradicinėse Vilniaus senamiesčio erdvėse: apgriuvusiuose kiemuose, bažnyčiose, prie (ir ant!) Vilnelės upės. Pasak lėlininko Rimo Driežio, „Miraklis” stebino tuo, jog tarsi iš nieko, neturėdamas pastovios bazės, sukurdavo milžiniškų finansinių išteklių reikalavusius vaidinimus. Ir tai nebuvo tik efektų prisodrinti reginiai – „Miraklio” projektuose buvo viskas: ir nepaprastas efektas, ir filosofija.
1998 metais sausio 6 d. Rotušės aikštėje Alytuje Vega Vaičiūnaitė ir „Miraklio” trupė rodė spektaklį „Saulės kelionė”. Spektaklis sukurtas 1995-ųjų Kalėdoms. Pasirodymus stebėjo tūkstančiai didelių ir mažų žiūrovų. Valandos muzikos ir ugnies renginys buvo rodomas baigiantis kosminiam ciklui, kai Saulė apkeliauja dvylika Zodiako žvaigždynų. Tai ugnies ir žmogaus vaizduotės šėlsmas, rodomas tik kartą per metus. Tada, kai Žemėje kariauja tamsa ir labiausiai trūksta šviesos. Kai reikia peržengti šviesotamsos ribą.
Vegos Vaičiūnaitės kūryba vėl Alytuje, deja, ne pati Vega. 2011 m. sausio 27 dieną galerijoje „Skrydis” vyko šios išskirtinės menininkės kūrybos paminėjimo vakaras. Savo įžvalgomis ir mintimis dalijosi Alytaus lėlių teatro „Aitvaras” vadovė Loreta Skruibienė ir kiti Vegos gerbėjai. Aktorė Jūratė Kundrotienė skaitė eiles iš Vegos Vaičiūnaitės knygos „Išvykėliai”. Liūdnų, užmirštų, primenančių išskirtinius spektaklius artistų-lėlių apsuptyje vakaro dalyviai dar ilgai aptarinėjo ir analizavo Vegos kūrybos unikalumus.
„Miraklio” kūrybos fragmentus apžvelgianti paroda galerijoje „Skrydis” veiks iki vasario 28 d. Parodoje eksponuojamos lėlės iš spektaklių „Pro memoriam Šv. Stepono 7″ ir „Audra”. Šių spektaklių lėlės ir objektai saugomi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Kviečiame ateiti į parodą „Dailininkei Vegai Vaičiūnaitei atminti” ir patiems prisiliesti prie stebuklo (pranc. miracle – stebuklas).
Daiva Bagdonienė, Alytaus kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja
Nuotraukų autorė Galina Tamošiūnienė