Jeigu šiandien bandytume nustatyti Lietuvos visuomenės būklę psichologinėje skalėje, ji būtų nusmukus nuo susierzinimo prie pykčio ir skausmo, grėsmingai artėjanti prie depresijos ir apatijos. Kiekvienas mūsų žino, kas pas mus negerai, tačiau nei vienas nežino recepto, ką daryti, kad situacija pasikeistų. Kiekviena problema pas mus baigiasi kaltųjų ieškojimu, dažnai žiniasklaidos dėka pavojingai panašėjančiu į raganų medžioklę. Tačiau ar tai yra tikrasis problemų sprendimo kelias? Ar Jums patinka prisiimti bejėgio vaidmenį, inkšti ir teisintis, kad nieko negalite padaryti, kaltinti ką tik nori, tik ne save, t.y. jaustis tik blogų priežasčių pasėkme? Ar labiau patiktų stengtis tapti stipriu, žiūrėti į asmenines pastangas, ką galite pakeisti ir aktyviai imtis įveikti gyvenimo siųstus išbandymus? Nežinau, kaip Jums, bet man labiau imponuoja antrasis variantas. Žadėjau, kad kalbėsiu apie tuos, kurie gyvenime savo pastangas ir didžiausią atkaklumą skiria tam, kad neįklimptų į aukos vaidmenį, taptų stipriais ir atsakingais. Šiandien mano pasakojimas apie moteris, įkūrusias viešąją įstaigą „Padovanokim šypseną”. Jau pats įstaigos pavadinimas tarsi kodas, sufleruojantis, ką šios moterys nori pasiekti. Tačiau pradėkime nuo istorijos- kaip viskas prasidėjo.
O prasidėjo ši veikla daugiau nei prieš septynis metus. Susirinkdavo būrelis Alovės seniūnijoje gyvenančių moterų prie arbatos puodelio ir pašnekesiai visada atsiremdavo į pačią skaudžiausią temą. Vargas ir bedarbystė, matomi aplinkiniuose kaimuose, geometrine progresija didėjantis skurdas, į alkoholizmą klimpstantys tėvai, apleisti ir neprižiūrėti vaikai neleido ramiai gyventi…”Labiausiai širdį skauda matant kad daugėja skačius vaikų, kenčiančių nepriteklių, dažnai net badaujančių ir apleistų. Nepriežiūra, nešvara, ligos ir sutrikęs elgesys- visa tai skurdo pasėkmės, nuo kurių labiausiai kenčia vaikai. Reikia kažką daryti- nusprendėme ir po ilgų diskusijų nutarėme steigti įmonę, kuri galėtų padėti socialiai remtinoms šeimoms”- pasakoja Daiva Daugėlienė, anuomet siuvimo cecho meistrė, o dabar vadovaujanti viešajai įstaigai „Padovanokim šypseną”.
Kaip visada, nauja idėja susilaukė ir daugybės skeptiškų atsiliepimų. „Netgi iš mūsų pačių būrelio atsirado kelios tokios, kurios netikėjo, kad mums pavyks. Sakė- pažiūrėsim, jei jums kas nors gausis, tada ir mes prisidėsim… Mes laikėmės savo, bet nutarėm, kad įstaigoje dirbs tik tos, kurios prie veiklos prisidėjo nuo pat pradžių : jei pradedam visos, tai ir darom visos,”- tęsia pasakojimą ponia Daiva.
Pradžia buvo įdomi: žinota, ką norima daryti, tačiau nežinota, kaip… „Net neįsivaizdavom, nuo ko pradėti kurti įmonę, koks turi būti jos juridinis statusas. Tada sulaukėme pagalbos iš „Verslo Angelo” direktoriaus Vaclovo Goštauto, kuriam esame labai dėkingos- tai jo patarimai ir konsultacijos padėjo nepasiklysti įstatymų labirintuose.”
Taip buvo įsteigta viešoji įstaga „Padovanokim šypseną”. Organizacijos tikslas- teikti kompleksinę pagalbą socialinės rizikos šeimoms Alytaus rajone. Veiklą moterys pradėjo organizuodamos materialinę pagalbą probleminėms šeimoms: ieškojo rėmėjų, vežė į namus suaukotus drabužius ir dovanėles. Ėmėsi ir mažų renginių: tai su vaikais sodino kaštonų alėją, tai tvarkė skverą prie Alovės bažnyčios, tai organizavo sporto šventę. Visa tai buvo smulkūs, dviejų- trijų šimtų litų vertės projektėliai… „Rašėm projektus visur, kur tik ką išgirsdavom. Kaip vėliau sužinojau iš vieno savivaldybės darbuotojo, šiems projektams skirdavo finansavimą „tik dėl jų naivumo” – su šypsena prisimena Daiva Daugėlienė.
Iki 2005-jų metų moterys dirbo be jokių atlyginimų. „Kada dirbi tai, kas tau skirta- negalvoji apie atlyginimą ir viskas klostosi tarsi savaime”- tvirtina šios visuomeninės organizacijos steigėja. 2005 metais viešoji įstaiga „SOS vaikų kaimas” joms patikėjo savo prevencinį projektą „Kaimo vaikų gyvenančių probleminėse šeimose atskirties mažinimo programa”. Šios programos dėka moterys galėjo teikti pagalbą 200 vaikų iš 53 šeimų. Tais metais įkurtas ir vaikų dienos centras Alytuje – Bažnyčios gatvėje labdaringi verslininkai nupirko patalpas ir perleido panaudai VŠĮ „Padovanokim šypseną”.
„Atidarant šį centrą,- pasakoja ponia Daiva,- kažkas sveikinimo kalboj pasakė: jūs esat tokios šaunios, tad linkiu, kad kiekviena jūsų su metais atidarytų po savo centriuką…” Taip ir išsivystė veikla- pirmiausia vaikų dienos centras Alytuje, 2007 metais Krokialaukyje, o šiemet toks centriukas atidarytas ir Alovėje. „Visada norėjosi grįžti į Alovę, – sako viešosios įstaigos direktorė,- juk čia buvo mūsų veiklos pradžia. Ir kai išgirdome, kad Alovės mokyklos bendrabutis uždaromas, tuoj pat kreipėmės į rajono savivaldybę, prašydamos suteikti šias patalpas panaudai. Tik atidarius čia centrą , prasidėjo bumas- ateidavo iki 30 vaikų. Vasarą, aišku, vaikų skaičius mažesnis, ypač jei geras oras. Miesto vaikams ir vasarą nuobodu, o kaimo vaikai turi ką veikti- tai uogos, grybai, tai pažvejoti lekia. Bet jei lietus, žiūrėk, vaikų dienos centras ir vėl pilnas … Krokialaukio ir Alytaus dienos centruose susirenka irgi nemažai- nuo 20 iki 40 vaikų.”
VŠĮ „Padovanokim šypseną” šiandien dirba 7 etatiniai darbuotojai ir 3 darbuotojai pagal viešųjų darbų programą, nuoširdžiu darbu prisideda savanoriai. Stengiamasi, kad parama šeimoms būtų kuo tikslingesnė- kad šeimas pasiektų ne tik drabužėliai, žaislai, ar maistas. Štai neseniai vyko akcijos, kurių tikslas- kad skurstančios šeimos gautų vitaminų, švaros priemonių. Tačiau didžiausias dėmesys- prevenciniam darbui su šeimomis. Tėvai ateina čia pasitarti dėl problemų, jiems organizuojami diskusijų tipo mokymai, kuriuos veda psichoterapeutas. O vaikai čia ruošia pamokas, gauna maitinimą, dalyvauja įvairių būrelių- žurnalistų, kulinarų, rankdarbių- veikloje, kartu švenčia šventes. Mokytojai pastebi, kad vaikams pradėjus lankyti dienos centrą, pagerėja jų pamokų ruoša. Juk ne paslaptis, kad nemažai rajono šeimų stokoja netgi normalių gyvenimo sąlygų… Didžiausi įvykiai vaikams, aišku, yra įvairios ekskursijos, vasaros stovyklos. Štai šią vasarą būrys vaikų važiavo prie jūros, kaip akimirka prabėgo dienos vasaros stovykloje „Įspūdingos vasaros akimirkos”, lapkričio mėnesį vaikai lankėsi Druskininkų vandens parke…
Vaikų dienos centre svarbiausia taisyklė- čia turi būti gera visiems. Čia vaikai mokosi gražiai bendrauti, neskriausti vienas kito, neprasivardžiuoti, nesikeikti… Kartu kuria bendravimo taisykles, fiksuoja savo nuotaikas. Žino, kad prasižengus, būtina pasitaisyti, atsiprašyti. Stengtis yra dėl ko- tiek dėl gero draugų ir mylimų vadovių įvertinimo, tiek dėl įdomių ekskursijų, turistinių žygių. Tik čia, vaikų dienos centre, dauguma vaikų mokosi ir to, kad už viską, ką gauna, reikia ir atsidėkoti, nes iš tėvų, deja, to neišmoko…
Paklausta, kokia yra VŠĮ „Padovanokim šypseną” misija, šios organizacijos direktorė Daiva Daugėlienė atsako: „Pagrindinis mūsų tikslas- teikti materialinę, socialinę, psichologinę, dvasinę ir edukacinę pagalbą vaikams ir jų šeimoms Alytaus rajone, skatinti jų integraciją ir socialinę adaptaciją visuomenėje. Stengiamės kuo anksčiau ištiesti pagalbos ranką krizės ištiktoms šeimoms. Dirbame su socialiai remtinomis šeimomis, reikia daug individualaus darbo. Kad vaikas priimtų pagalbą, imtų tavim pasitikėti, turi ilgai „gludinti kampus”. Ir kuo anksčiau pradėsime, tuo geriau, nes juo labiau apleidžiamas vaikas, juo labiau jis užsidaro savyje. Pagalba veikia tada, kai šeima ką tik ištikta krizės, bet jei šeima labai nusiritus, įklimpus alkoholizmo liūne ar skurde, tai didelių stebuklų nesitikim. O paaugliai- pats sunkiausias amžius, jie taip užsiblokuoja, kad „išlukštenti” iš to kiauto pavyksta vos vieną kitą.”
Dirbdamos su socialiai remtinomis ir rizikos šeimomis, moterys pastebi liūdnas ir nerimą keliančias tendencijas: vaikas šeimai – jau nebe mažas žmogutis, kurį reikia globoti ir mylėti, o tampa verslo šaltiniu… Valstybė, dosniai dalindama vaiko auginimo pašalpas, bet nekontroliuodama, kaip tos pašalpos naudojamos, ugdo šeimas, kurioms vaikas- tik priemonė pataisyti savo finansinę ar ekonominę padėtį… Vienos šeimos už tuos pinigėlius ir mašiną nusiperka, kitos tesugeba pragerti, o vaikai, kai pašalpų mokėjimo laikas baigiasi, tampa tik nereikalinga našta ant sprando… Taip ir auga meilės nepajutę, sutrikę, atstumti „auklėjimo našlaičiai”, kurie užaugę gimdys tokius pat nemylimus vaikus…”Pašalpų politiką reikia iš pagrindų keisti: neduoti grynų pinigų, o išduoti korteles, už kurias nebūtų galima pirkti alkoholio ir tabako… Tačiau valstybei didžiausią pelną neša alkoholis,- karčiai samprotauja moterys,- tad vargu, ar kas greitai pasikeis į gerąją pusę…”
Kalbant apie šiandieninę šeimą, net jei tai ir vadinama normali šeima, taip pat problemų netrūksta. Tėvai nebežino ir nebemoka, kaip auklėti vaikus, senos vertybės ir taisyklės negailestingai paneigtos, nauji vėjai atneša vis naujas teorijas. Tėvams trūksta švietimo, trūksta pagalbos, todėl jie, susidūrę su auklėjimo problemomis, dažniau linkę pasiduoti ir atsisakyti auklėjimo, permesdami atsakomybę valstybinei įstaigai- mokyklai, vėliau- kokiai nors konsultavimo ar medicininei įstaigai. Na, o mokytojai dažniausiai tiesiog nusisuka, teigdami, jog tai ne mokyklos reikalas.
Vokiečių rašytojas ir publicistas Peteris Zėvaldas (Peter Seewald) rašo: „Vykstant dinamiškam dezintegracijos procesui, … užmirštama, kam apskritai reikalinga šeima. Tik spaudžiant ekonominėms sąlygoms tarsi per miglas suvokiama, kad be šeimos, be vaikų visuomenė negali gyvuoti.” Toks suvokimas įrašytas ir Lietuvos Konstitucijoje: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas”. Tačiau mes pamirštame, kad šeima- tai augančio žmogučio gyvenimo mokykla, ir jei mažasis visuomenės narys šioje gyvenimo mokykloje gaus nekokybiškas ir iškreiptas žinias , jam ateity bus sunku kurti brandžius ir kokybiškus ryšius, o tai silpnina ir visos visuomenės gyvenimo kokybę.
„Mūsų įstaigos tikslas – ištiesti pagalbos ranką problemų ištiktai šeimai, nors kiek iš jų kabinsis- nežinome, tai kiekvieno apsisprendimo reikalas… Pagrindinė svajonė- eiti stiprėjimo keliu, kad mūsų pagalba šeimai būtų profesionali ir kokybiška, kad vaikai turėtų salygas augti sveikai ir laimingai, o ateity sukurtų tokias pat laimingas ir sveikas šeimas,”- dalinasi siekiais VŠĮ „Padovanokim šypseną” vadovė Daiva Daugėlienė.
Palinkėkim Davai Daugėlienei ir jos bendražygėms sėkmės. Sėkmės, einant savo svajonių keliu ir dalijant šypsenas. Juk jei vaikai šypsosi- jie yra laimingi. O jei matai besišypsantį vaiką- ar ne priežastis ir pačiam pasijausti laimingu?
Kviečiame tapti VŠĮ „Padovanokim šypseną” draugais, padovanoti jums jau nereikalingų žaislų, žaidimų, drabužėlių. Taip pat kviečiame ir galinčius paremti finansiškai:
AB „Šiaulių bankas”
A/s Nr. LT757181200004700077
VŠĮ „Padovanok šypseną”
Įm.kodas 153741937
Venciūnų k., Alovės sen.,
Alytaus raj. LT-64102
Daugiau informacijos rasite Facebook puslapyje