Liepos 26-oji – Oninės. Atrodo, kad šio vardo savininkių Dzūkijoje gyvena nemažai. Aišku, Onų, Onučių šventei populiarumu sunku varžytis su Joninėmis, tačiau kasmet liepos pabaigą mūsų krašte žymi daugiau dėmesio, renginių, skirtų Oninėms – laikui, kai soduose turėtų sirpti vyšnios, laukuose bręsti rugys. Iš jo kepama duona, verdama „ašara“.
Oninės – naujo derliaus, pabaigtuvių šventė. Dieną,kai visos gėrybės sunokusios, pagonių laikais vadino Nokiu arba Sirpstu. Tądien kepdavo šviežios duonos, o iš šviežių bulvių kepdavo „bandas“. „Bandų kepėjų Punioje dar turime, o duonos – jau nebe“, – sako vienas Oninių šventės Punioje (Alytaus r.) rengėjų Gintautas Šmitas. Vietos kultūros namų vadovas dėkingas bulvinių bandų kepėjai Onai Kizelienei. Šio patiekalo gamybos paslapčių ponia Ona išmoko iš anytos, kuri patirtį perėmė iš savo motinos.
Duoną Punioje anksčiau kepė Anelė Žūsinienė, dabar, sulaukusi 77-erių, moteris duonelės jau nekildina. „Žinoma, kaip gi be šviežių rugio ašarų, tiesa, kur jos „rieda“ – nieks nežino“, – pasakoja G. Šmitas, paskutinį liepos savaitgalį visus kviečiantis jau į 9-ąją šviežios duonelės šventę, kurioje šiemet koncertuos ir maestro Stasys Povilaitis.
Kitose Dzūkijos vietose Oninės – jau atšvęstos. „Bočiai“ ir „Dzūkijos aidas“ praėjusį savaitgalį kvietė į renginį ,,Ona – liepos karalienė“ Alytaus miesto sode. Druskininkų savivaldybės Leipalingio miestelyje, pagrindinės mokyklos parke, drauge su Oninėmis šurmuliavo bendruomenės šventė „Sugrįžkim, pabūkim drauge po gimtinėje žydinčiom liepom“.
Su Onomis buvo vakarojama Lazdijų rajone – prie Prelomciškės piliakalnio, Kapčiamiestyje. Renginiai „Šventa Ona – duonos ponia“, „Švenčiame Onines“, „Ona – daržo ponia“ vyko Varėnos rajone – Kibyšiuose, Sarapiniškiuose ir Nedzingėje. Buvo pinamas pabaigtuvių vainikas, laikomasi kitų Oninių papročių.
Rugius pjauti pradėdavo per pilnatį, buvo tikima, kad bus pilni aruodai, kluonai. „Šventa Ona – gera žmona, duoda pieno po uzboną“, „Šventa Ona – gera žmona, bandą duoda su smetona“, – sakydavo žmonės.
Kokie bebūtų lietuviški senieji papročiai, Ona (Hanna) yra hebrajų kilmės vardas, kurio reikšmė – „patraukli, žavi“. Sulotynintas variantas skamba Anna. Dzūkai taip ir sakydavo – Ania, Anė, Ancė, žemaičiai tardavo Anelė, Aneliukė, Anužė, Anušė, o Rietave į Oną kreipdavosi Vona… Tradiciniai šio vardo vediniai yra Onutė, Onytė, Onelė, Onė.