Alytaus kraštotyros muziejuje liepos penkioliktą dieną atidaroma Kosto ir Vido Poškų paroda „Žalgiris“, kaip rodo pats pavadinimas bei data, yra skirta šešišimtosioms šio mūšio metinėms. Turbūt neatsitiktinai šis meninis sumanymas turi daug paralelių ir aliuzijų su garsiuoju militariniu įvykiu. Antai, abu autoriai taip pat yra giminės, tik ne pusbroliai, o tėvas ir sūnus – Kostas Poškus ir Vidas Poškus.
Kaip rašo kūrėjai, parodai buvo ruoštasi beveik visus metus – panašiai darė ir sąjungininkų kariuomenė anais laikais. Svarbiausia su tikruoju Žalgiriu ypač siejanti parodos ypatybė yra ta, kad panašiai kaip mūšio lauke prie Griunvaldo, net bendro tikslo siekiantys menininkai demonstruoja skirtingas strategijas.
Penki tradicinėmis tapybinėmis priemonėmis – aliejiniai dažai, drobė – besinaudojančio, klasikinės batalinės kompozicijos principus išpažįstančio K. Poškaus tapybos darbai atstovauja sunkiajai raitijai. Instaliaciniai V. Poškaus objektai – piešiniai akriliniais dažais ant drobės, medvilnės, polietileno, gipsiniai kūno dalių atspaudai – lengvajai kavalerijai.
K. Poškaus paveikslai – tai daugiafigūrės scenos, kuriose užfiksuoti į chaotiškus kovos sūkurius susiviję žmonės. Dailininkas siekia ,,išpreparuoti“ pačių kautynių dvasią, išsiaiškinti (visų pirma pats sau) skirtingas įvairių susirėmimų periodų nuotaikas. Preliudija į 4-ias dedikacijas Žalgiriui yra tapybinė kompozicija su ištapytais gotikiniais rašmenimis – ištrauka iš Jano Dlugoszo „Kronikos“ – daugybę diskusijų iki šiol keliančiu, gana vėlyvu, tačiau visgi vienu išsamiausių didžiojo mūšio šaltinių. Jos apipavidalinimui panaudoti autentiški viduramžiški dekoro elementai, sąsajas su nūdiena deklaruoja en face žvelgiančio šiandieninio lietuvio atvaizdas.
Pradinį kautynių epizodą, kurio metu psichologinė įtampa pasiekia patį aukščiausią laipsnį, simbolizuoja drobė „Juodas varnas“ – šešėlį ant vienas kitą žudančių karių metantis paukštis yra būdingas ne vienos tautos kariniame folklore (pats autorius prisipažįsta, kad tapant, jam ausyse nuolat skambėjo kazokiška to paties pavadinimo baladė). Pačiai mūšio kulminacijai dedikuotas „Mirties angelas“ – virš susirėmusių pusių pakibusi apokaliptinė figūra su Paskutiniojo teismo trimitu.
K. Poškaus teigimu, darbą „Kentaurai“ inspiravo XIV amžiaus pabaigos austrų poeto ir dvariškio Peterio Suchenwirto poema „Žygis į Lietuvą“, kurioje apdainuotas Austrijos hercogo Albrechto reisas į pagoniškosios Lietuvos gilumą. Bet kuris karas ar mūšis yra dvilypė aukščiausio riteriškumo ir menkiausios niekšybės išraiška, Žalgiris – greičiau ne išimtis, o vienas ryškiausių šio reiškinio pavyzdžių. Kūrinys „Prūsai“ pašvęstas išnykusiai giminingai baltiškai genčiai. Bet kuris išnykimas yra virsmas, kažkokio naujo pavidalo formavimasis. Dabartiniai lietuviai išgyvena tai, ką patyrė prūsai. Beje, atmintinose kautynėse ne vienas jų dalyvavo, tačiau priešingoje lietuviams pusėje, prieš kelis šimtmečius, todėl vien jau tai leidžia teigti, jog Žalgiris dar nesibaigė, iki šiol patiriame jo bei jo priežasties pasekmes.
V. Poškaus kūrinys sudarytas iš kelių dalių – įsivaizduojamų keturiasdešimties lietuvių vėliavų, kurios sukurtos remiantis žodžio ,,vėliava“ etimologija – turint omenyje, jog baltiškame mentalitete tai yra žuvusių karių vėlių ženklas. Darbe – ir penkiasdešimt kryžiuočių vėliavų atstovų galvų, esą tų pačių, nuo kurių nugalėtojai nupjaustė barzdas ir pakabino Vilniaus katedroje – sukurtų naudojant paties autoriaus galvos atspaudą. Dar viena dalis – įvairius mūšio epizodus ženklinančių figūros, tarsi užuominos į mėlynai nusidažiusius fiktyvius lietuvių karius bei keturios abstrakčios kompozicijos, pašvęstos keturiems mūšio ir apskritai karo tarpsniams. Pastarosioms suteiktas pavadinimas „Der Krieg im Osten“ – šis žodis naudotas Pirmojo pasaulinio karo metais vokiškoje propagandoje, sėkmingai eskalavusioje Tanenbergo revanšo idėją, atskiros detalės atlieka išnašos – nurodančios, jog Žalgirio sąvoka vėlesniais laikais įgijo universalių prasmių funkciją.
Pagrindinis abiejų menininkų tikslas – ne rekonstruoti tikslias mūšio detales, faktus, o atkurti bendrą nuotaiką , kurioje taurumas, herojiškumas persipina su žiaurumu bei menkumu, teigiant, kad Žalgirio prisiminimai iki šiol yra aktualūs, jie tvinkčioja kolektyvinėje, personalinėje atmintyje bei įtakoja mūsų veiksmus, poelgius patiems mums gal net to sąmoningai nesuvokiant.
Paroda Alytaus kraštotyros muziejuje (Savanorių g. 6) veiks iki rugpjūčio 31 d.