Jo rytas prasideda tarp 5-6 valandos. Kiek laiko praleidžia sode – sunku paskaičiuoti. Gal todėl, kad sodas – ne bet koks – bonsų. Alytiškis, dėl japoniško sodo idėjos apleidęs prekybą japoniškų automobilių detalėmis, šiemet apskritai atsisakęs automobilių verslo, pasakoja apie tai, kaip Lietuva pagaliau tapo Europos bonsų asociacijos nare. Interviu su Kęstučiu Ptakausku – ir apie tai, kodėl Alytuje bent kurį laiką nebus rengiamos bonsai, suiseki meno parodos.
Alytausgidas.lt klausia:
– Teko girdėti, kad Lietuva pagaliau tapo Europos bonsai asociacijos nare?
Kęstutis Ptakauskas:
– Taip, Lietuva – jau asocijuota Europos bonsai asociacijos (EBA) narė. Tai visai neseniai įvyko Ciuriche (Šveicarija). Mūsų šalis tapo 19 EBA nare.
– Kiek metų Lietuva siekė narystės EBA ir ką tai mus „duos“?
– Šio rezultato link kryptingai ėjome beveik 4 metus. Narystė suteikia teisę oficialiai dalyvauti Europos kongreso organizuojamose bonsai ir suiseki parodose. Dar viena „privilegija“, kurią gavome – teisę rengti metinius Europos bonsai ir suiseki kongresus. Taigi, pirmiausia mums tai suteiks galimybę plačiau pristatyti Lietuvą. Žinoma, tai bus puiki reklama ir Alytaus miestui.
– Deja, Alytus – miestas, kuris ne tik džiugina, bet ir liūdina bonsai pasaulį. Ar tiesa, kad čia artimiausiu metu neplanuojate tūkstančius žiūrovų sutraukdavusių parodų?
– Mano organizuojamos parodos nenutrūko, tik po didžiųjų erdvių pasitraukė į „Ryto rasos“ sodą. Čia vyksta teatralizuoti pasirodymai, kuriuose dalyvauja menininkai iš Japonijos, Čekijos, kitų šalių.
– Smagu, kad nesustojate, tačiau tai, kas puoselėjama sode jūsų namų kieme mato tik „rinktiniai“ žmonės. Gal parodos vėl taps viešos ir prieinamos „plačiai“ publikai?
– Be abejo, tokių parodų numatome, pavyzdžiui, kitąmet – birželio 10-12 dienomis – planuoju parodą Vilniuje.
– Kodėl Vilniuje, juk porą metų paroda sėkmingai vyko Alytuje?
– Šiuo metu deruosi su Vilniumi. Tokio pobūdžio renginiai reikalauja didelio vietinės valdžios atstovų, verslininkų palaikymo. Tikiuosi, kad ateityje požiūris į menus Alytuje pasikeis, o tada ir pasistengsiu parodas sugrąžinti į mūsų miestą. Gal tai bus netgi Europos bonsai ir suiseki kongresas…
– Kęstai, jūsų sprendimas parodą iškelti iš Alytaus susijęs su miesto valdžios „nubuksuotais“ planais Dzūkijos sostinėje įkurti viešąjį japonišką sodą?
– Japoniško sodo sumanymas, kurį ne vienerius metus vystėme ir mėginome įgyvendinti Alytuje – sužlugdytas visiems laikams. Privatų sodą aš turiu, kiekvienas mūsų tokį sodą galime kurti. Tačiau mano tikslas buvo viešas sodas, priklausantis miestui ir jo gyventojams. Projekte būtų dalyvavusi šių sodų pasaulyje pradininkė Japonija. Tokia buvo ir Tekančios saulės šalies mecenatų sąlyga – sodas turi priklausyti miestui, o ne privačiam savininkui, kokių jie neremia. Buvome nuėję labai toli, trūko mažmožio – sklypo ir infrastruktūros, tai būtų tarnavę ir visiems miestiečiams, svečiams. Turėjome šansą vieninteliai Lietuvoje garsėti unikaliu parku, kokie jau įkurti ir noriai lankomi kone visose civilizuotose šalyse. Deja, teko skaudžiai įsitikinti, kad mūsų miestas nėra tam subrendęs.
– Japoniško parko projektas – nerealizuotas, paroda – iškeliauja į Vilnių. Beliko jums uždaryti privatų sodą Ramybės g. 23 ir bonsai menų Alytuje neliktų nė kvapo… Ar galime tikėtis, kad tokiam scenarijui nebus lemta išsipildyti?
– Dėl privataus „Ryto rasos“ sodo – nežinau, kaip reaguosite, tačiau neslėpsiu – norėčiau jį uždaryti. Verčia praktinės aplinkybės. Pirma – turistai, jų priimti neturiu laiko. Antra – sodą atviru laikyti tik dėl mokymų nėra prasmės – seminarus rengiu vos porą kartų per metus.
– Tai reikštų, kad svečiams užverdamas duris į „Ryto rasos“ sodą, sulėtintumėte ir savo vadovaujamo „Sensei“ klubo apsukas, grįžtumėte prie privačios, bonsai mėgėjo – profesionalo veiklos?
– „Sensei“ turėtų gyvuoti. Juk būtent ši studija – Lietuos atstovė Europos bonsai asociacijoje. Mums, alytiškiams, buvo sudaryta išskirtinė galimybė tapti EBA organizacijos nariais. Kaip įvardijo asociacijos nariai, tai buvo padaryta dėl Alytuje surengtų, pasaulinį pripažinimą pelniusių bonsai parodų ir kitos veiklos, kuri, tikiuosi, nenurims. Kaip ten bebūtų, noro, kad bonsai ir suiseki menas populiarėtų, man netrūksta. Tam ir toliau dedu daug jėgų – privačiai veiklai, entuziastų ugdymui. Pasaulyje šis menas populiarėja itin sparčiai, atsiranda daug naujų talentų.
– Kiek narių dalyvauja Alytaus bonsai klubo veikloje, kokios jų perspektyvos?
– Šiuo metu bonsai meno mokosi apie 20 mokinių. 5 jų veikloje dalyvauja aktyviau. Mokinių gal ir nedaug – žmonės, ypač jaunimas nori greito rezultato, o bonsai kelias – juk labai ilgas, jis gali užtrukti porą ir daugiau metų. Bonsai – išties nelengvas užsiėmimas, reikia turėti daug valios, užsispyrimo ir, aišku, begalinės meilės gamtai. Todėl labai džiaugiuosi, kad mano klubo mokinys, alytiškis Raimundas Jegelevičius šiemet pradėjo karjerą parodose. Šveicarijoje debiutavo jo pušis (pinus parviflora), pats pristačiau 4 bonsai medelius – 2 maumedžius, kadagį ir eglę. Į tarptautinę arena ruošiasi ateiti dar 2 mano mokiniai.
– Kokių planų dar šiems metams turite asmeniškai ar su studijos mokiniais?
– Šiemet dėl finansų trūkumo teko atsisakyti nemažai parodų. Dalyvausiu nacionalinėse bonsai ir suiseki parodose, renginiuose Čekijoje ir Švedijoje. Kaip BCI (Bonsai Club International) techninis ekspertas, turėsiu susitikimų su įvairių šalių bonsai asociacijomis. Beje, Latvijos menininkai prašo padėti rengti Japonijos menų festivalį, šį planą derinsime Švedijoje. Tikiuosi, kad užsienyje vėl bus pristatomi R. Jegelevičiaus ir kitų mokinių darbai.
– Prieš keletą metų su kaimynais įkūrėte simbolinę sukurų alėją. Gal savo gatvėje Pirmajame Alytuje jau turite pasekėjų ir bonsai srityje?
– Ramybės gatvėje esu jau ne vienas. Kaimynas Dainius užsikrėtė menu – renka medžiagą ir jau pradeda formuoti bonsai. Savo kieme puoselėja mažytį japonišką sodą, kurį jam padėjau įkurti. Atrodo, kad žmogus atrado save. Mano šeimos nariai padeda prižiūrėti sodą – žmona Loreta, vyriausias sūnus Vytautas padeda formuoti medžius. Manau, jie nesuklydo – juk tai palaima sielai.