Dažnas alytiškis į Vilnių vykstame pro Pirčiupius. Pastebime gedinčios motinos paminklą. Jis pastatytas tam, kad atmintume 1944-ųjų birželio 3-iosios įvykius, kurių istorijai šiandien – jau 66 metai. Kas tuomet įvyko, kad vokiečių armijai prireikė nužudyti, sudeginti 119 beginklių žmonių? Žuvo 61 moteris ir 58 vyrai, tarp jų – 5 seneliai nuo 65 iki 90 metų, 49 vaikai iki 16 metų amžiaus, o jauniausiam – vos šešios savaitės.
Liudininko Petro Vilkišiaus lūpomis Pirčiupių įvykiai smulkiau aprašomi 1957 metų „Tiesos“ laikraštyje: „Tą šeštadienį aš patraukiau į Buckaus vienkiemį Pamerkiuose. Mūsų kaimai šalia vienas kito. Pasisvečiavau, nepamenu, kiek laiko, iš trobos išėjau į lauką. Žiūriu, Pirčiupiuose kyla dūmų kamuoliai. Girdisi šūviai. Supratau, kažkas atsitiko. Aš – namo. Bėgu mišku. Išėjau iš miško, žiūriu – liepsna apėmė kaimą iš abiejų pusių. Girdisi verksmas, moterų klyksmas, o vokiečiai aplink vaikšto. Pamatė mane. Pakėlė automatus. Moja man rankomis, girdi, prieik arčiau. Aš kritau ant žemės ir šliaužte atgal į mišką. Šliaužiu, o širdis tvinksi, galvoju, kaip maniškiai, ar gyvi. Juk visi buvo namie…Žiūrėjau, žiūrėjau, kol sugriuvo trobų degėsiai. O po to vėl grįžau į Pamerkius. Pakeliui sutikau Alfonsą Simokaitį, Juozą Uždavinį, Aleksandrą Jurgelevičių. Pribėgau ir sakau jiems: vyručiai varom gyvulius toliau į mišką, vokiečiai kaime.
Tą naktį nesumerkiau akių. Širdis buvo Pirčiupiuose. Išaušus – aš vėl savame kaime. Vokiečiai vaikšto po degėsius, žarsto durtuvais pelenus. Slėpdamasis, per rugius, patvoriais prišliaužiau arčiau. Žolė rūksta, apdegę lavonai – baisu žiūrėti. Prie kluono guli sūnėnas Aleksandras, irgi Vilkišius. Matyt, sušaudė, lavonas apdegęs, tačiau ugnis neapdegino pusę galvos ir plaukų. Pažinau aš ir Joną Jalmoką. Dar ilgai kilo į dangų dūmai. Vokiečiai nieko į kaimą neleido, pylė ant apdegusių lavonų benziną vėl padegdavo. Vėliau nieko atpažinti negalėjome – liko tik kaulai ir pelenai…“.
Kodėl vokiečių armija ėmėsi tokių drastiškų priemonių? Istoriniai šaltiniai pasakoja apie tą pačią 1944 metų birželio 3 dieną, kai 7-ą ryto iš Eišiškių atvažiavo du sunkvežimiai ir pasuko į Vilnių. Mašinose buvo apie dvidešimt vokiečių 16-jo SS policijos pulko, 3-jo bataliono, 9-os ir 10-os kuopų kariai. Jie vyko į pulko štabą Trakuose ir maisto produktų į Vilnių. Kelionės tikslo vokiečiai nepasiekė – netoli Pirčiupių užšoko ant padėtos minos. Vieni žuvo sprogimo metu, kitus sušaudė, penki gyvi pateko į nelaisvę ir tik keli sugebėjo pabėgti.
Vokiečiai atkeršijo, bet ne prieš juos kariaujančiai armijai, o paprastiems Pirčiupiams gyventojams. Birželio 3-iąją apie 11 valandą iš Eišiškių pusės nuo miško pasirodė tankų ir savaeigių pabūklų lydima mašinų kolona. Iš sunkvežimių pasipylė ginkluoti kariai. Į Pirčiupius keršyti už savo armiją atvyko ne tik eiliniai, bet ir antpečiuotieji – vadas Titelis, kapitonai Gans Rik, Šliker, Valter Ralf, Eduard Meške, vyr. leitenantai Verner, Akerman, kuopų vadai- leitenantai Richard Karst, Jokub Atbers, Paul Cimerman, vyr. leitenantas Maks Bogner.
Anot liudininkų, baudėjai iš dviejų pusių pradėjo supti kaimą. Slinkdami pamiške glausta grandine, jie apjuose laukuose dirbančius pirčiupiečius ir suvarė juos į kaimą. Beveik visi kaimo gyventojai žuvo šiame mirties žiede. Kai kurių aukų žuvimo vietą pavyko nustatyti tik pagal drabužių liekanas, sagas, karolius. Oficialus įsakymas palaidoti žuvusiuosius buvo gautas birželio 11 dieną. Leidimas buvo duotas Valkininkų parapijos kunigui Bardišauskui.
Susijęstraipsniai
