„Drakonas mirė- tegyvuoja drakonas!”?
Garsus rašytojas Džonatanas Sviftas kažkada rašė, jog įstatymai- tarsi voratinkliai, sugaunantys mažus vabaliukus, bet leidžiantys ištrūkti vapsvoms ir širšėms.
Turbūt kiekvienas iš mūsų susiduriame su situacijomis, kai ir protas, ir širdis tiesiog šaukte šaukia, kad tai neteisinga, kad taip neturi būti, tačiau mums po nosim kišami įstatymai, reglamentai, išaiškinimai, taisyklės, atsieit, juodu ant balto parašyta, toks įstatymas, tokia tvarka… Beveik dvidešimt metų tobulinama įstatymų bazė taip nutobulėjo, kad jau nebežinome, kas tiesa, o kas melas…”Nureformuota” sveikatos apsauga ir švietimas, iki neįmanomų mastų išaugę korupcija, bedarbystė, emigracija… Su kiekvienais rinkimais mums, eiliniams piliečiams, peršamas aukos vaidmuo: bloga valdžia skriaudžia mus, bet štai, išsirinksit geresnį- prezidentą, merą, seimūną ar seniūną- ir bus geriau… Per kelis dešimtmečius pasyvaus laukimo ir nedrąsių bandymų įsitikinome, jog tikrai neateis tas mesijas, neatvyks jokie gelbėtojai, jokios TV pagalbos ir nepakeis tos giliai įsišaknijusios neteisybės. Atvirkščiai- kiekvieni rinkimai, kiekvienas valdžios keitimas mums primena tą seną filmuką, kur didvyris nugali drakoną, tačiau godumas nugalėtoją paverčia tokiu pačiu siaubūnu.
Lietuvoje valdžia šiandien virsta turtingiausiųjų diktatūra- plutokratija. Savivalda apraizgyta užkulisinių susitarimų ir machinacijų. Meistriškai apsistačiusi biurokratinėmis pinklėmis, valdžia nuosekliai diegia nuostatą, kad esame silpni, bejėgiai, kad nuo mūsų niekas nepriklauso. Gyvename beveik nuolankiai susitaikę su aukos vaidmeniu, sutrikę ir viskuo nusivylę. Panašu, kad visuomenė atsidūrė sprendimų kryžkelėje: ar prisiimti tą intensyviai brukamą aukos vaidmenį, ar ieškoti kelių, kaip įveikti išsigimusios valdžios savivalę. Tie, kurie neverkšlena ir nesitaiksto, o žiūri į savo asmenines pastangas, ką gali pakeisti gyvenime, ėmė burtis tarpusavy. Suvienyti bendro tikslo, tai vienur, tai kitur telkiasi į bendruomenes, visuomenines organizacijas, nors lėtai, bet atkakliai mokosi įveikti biurokratinius barjerus, atstovauja visuomenės interesams, organizuoja bendruomenę sutartiniems veiksmams. Taip bendrai sprendžiant iškilusius uždavinius, įveikiant kliūtis, atsiranda ne tik patirtis, stiprėja bendruomeniškumo jausmas, kuris žadina žmonėse energiją ir tikėjimą, jog nieko nėra neįmanomo.
Norėtųsi papasakoti apie tuos, kurie žingsnis po žingsnio stengiasi aktyviai keisti savo gyvenimą, su kokiomis kliūtimis jie susiduria ir kaip jas pavyksta įveikti. Galbūt kažkam tai bus proga pasidalyti patirtimi, galbūt kažkam bus geras pavyzdys, paskata irgi pradėti veikti… Šiandien papasakosiu apie A.Jonyno gatvės gyventojus, kuriuos suvienijo tikslas išsaugoti ąžuolus…Tikiuosi, kad šis ir būsimi pasakojimai bus tarsi grūdai, kurie krenta į gerą dirvą…
Jonyno gatvės kariai
„Viskas prasidėjo turbūt 2006-aisiais, – pasakoja A.Jonyno gatvės 12 namo gyventoja Dangira Silvanavičienė, – kai buvo paskelbtas pradėtas rengti Alytaus miesto prekybos centrų planas. Planą rengę specialistai, visai nesigilindami į jokias aplinkybes, atsitiktinai išdėstė būsimų prekybos centrų vietas. Taip dėka „matematinių paskaičiavimų” vienas prekybos centras suplanuotas vietoje skvero tarp Panemunės mokyklos ir buvusios Statybininkų mokyklos. Šiame skvere jau daugiau nei 20 metų kiekviena abiejų mokyklų abiturientų laida tradiciškai sodino po medį. Aišku, pirmiausia pagalvojom- o kas bus su medžiais? Medžiai būtų iškirsti, metų metais puoselėtas kraštovaizdis sunaikintas, 2000 kv. metrų plote išdygtų daugiau nei 1000 kv. metrų ploto komercinis pastatas, prie jo įrengta apie 70 vietų automobilių stovėjimo aikštelė… Pamenu, namo pirmininkas gyventojų paklausė, ar tylėsim? Visi nusprendė, kad netylėsim.”
Taip prasidėjo maratonas, kuris tebesitęsia ir šiandien. Nepaisant to, kad buvo surinkta daugiau nei 500 gyventojų parašų, kad statybai prieštaravo ir Panemunės vidurinės mokyklos bendruomenė ir netgi trys- Aplinkos ir plėtros, Investicijų, ekonomikos ir biudžeto bei Teisėtvarkos ir ryšių su nevyriausybinėmis organizacijomis ir informacinės visuomenės plėtros- miesto tarybos komitetai nepritarė statybai šiame sklype, tačiau sprendimas pritarti visam specialiajam planui vistiek buvo priimtas Alytaus miesto taryboje 2007 metų kovą. Skundai, atsirašinėjimai, netgi teismai- tai jau tęsiasi ketvirtus metus.
„Mes darom tai be jokio pykčio, – sako ponia Dangira, atnešusi man storiausią bylą dokumentų.- Tiesiog bandom sistemą: rašom skundą, gaunam atsirašinėjimo laišką ir galvojam- o ką dar galim padaryti?” Anot veiklios moters, vieni, be pagalbos, eilinio buvusio bendrabučio gyventojai tiek nebūtų nuėję. „Ačiū Alytaus žaliųjų bendrijai „Griaustinis” bei Kauno ir Vilniaus žaliesiems. Mes juk neturime jokių teisinių žinių, jie mums labai padėjo susigaudyti toje biurokratijos raizgalynėje.”
Gyventojų bendrija dėkinga ir jaunam politikui Deivydui Džervui, kuris kaip galėdamas padeda patarimais ir informacija. „Savivaldybėj neduoda jokių nutarimų ir sprendimų kopijų. Kabo ant sienos, atsieit, vieša informacija, tačiau juk nestovėsi tris valandas ir nenusirašinėsi. Kartais pasisekdavo tiesiog išmaldauti, kad padarytų kopiją, o va detalaus plano svarstymo dokumentų savivaldybės žemėtvarkos skyriuj taip ir nepavyko gauti,- dėsto aktyvios bendruomenės narė.- O jau informaciją apie svarstymus tai sugeba kažkur įdėti paskutinėm dienom, kad tik nespėtume pastebėti… Esame maldautojų, prašytojų vietoj…”
„ Mus net į teismą Aplinkos ministerija buvo padavusi, esą, neturime teisės ginti viešąjį interesą,- tęsė toliau paskojimą mano pašnekovė.- Važinėjome į teismus, mokėjome žyminius mokesčius- viską darėm savo lėšomis.” Pasirodo, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose, nei teismų praktikoje sąvoka „viešasis interesas” nėra tiksliai apibrėžta, o jai paaiškinti pasitelkiamos labai abstrakčios sąvokos. Be to, apygardos teismas nutarė, kad grupė gyventojų negali ginti viešo intereso. Nors Orhuso konvencijoje , kuri Lietuvoje galioja nuo 2002 metų balandžio 28 d., sakoma, kad aplinkos apsaugos klausimais viešąjį interesą „gali ginti visuomeninės organizacijos bei kiti asmenys”. Taigi, visuomenės konstitucinė teisė ginti savo pažeistus interesus iki šių dienų Lietuvoje neužtikrinta. Kaip čia yra su tom konstitucinėm teisėm, norėtųsi paklausti asmeniškai pono Juliaus Sabatausko, ilgamečio Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto nario, tačiau ponas Julius į savo rinkėjų skundus net nesiteikia atsakyti…
Į mano klausimą, ar nepavargo per tiek metų bergždžiai belstis į įvairias institucijas, ar nebuvo noro spjauti į viską ir nuleisti rankas, ponia Dangira atsakė, kad šiokie tokie rezultatai jau yra- 2010 m. kovo 23 d. Alytaus miesto taryba priėmė sprendimą specialųjį prekybos centrų planą koreguoti- išimti prekybos taškus iš sklypų buvusios autobusų stoties vietoje ir Jonyno gatvėje. „Be to, aš ne viena. Visa namo bendruomenė pritaria, kas turi galimybę- eina į posėdžius, važiuoja į teismus…”- ramiai dėsto moteris.
Žiūrint iš šono, ta ramybė stebina- ypač žinant faktą, kad prieš kelias dienas namo vaikai pastebėjo skvero medžių kamienuose išgręžtas skyles… „Negalėjau naktį miegoti, atsikėliau ketvirtą ryto, apėjau kiekvieną medį… Atrodo, kad iš paskutiniųjų stengiasi išsprogti…”-pasakoja ponia Dangira. Apėjau ir aš tuos vargšus medžius- vaizdas tikrai nekoks… Ąžuolų kamienai prie pat žemės pajuodę, žievė tarsi nuėsta kokių chemikalų, kamienuose pragręžtos skylės… Gyventojai apie šį susidorojimą su medžiais pranešė Alytaus regiono gamtos apsaugos departamentui. Tai jau nebe pirmas toks vandalizmo aktas. Kiek žinoma, chemiškai naikinami medžiai buvo Jazminų gatvės sklype , priklausančiame vienai uždarajai akcinei bendrovei. Ta pati bendrovė ketina statyti nelemtąjį prekybos centrą ir Jonyno gatvėje… Prokuratūra už medžių naikinimą Jazminų gatvėje iškėlė bylą, tačiau buvo išsisukta piniginėmis baudomis, bet ką reiškia keliasdešimt tūkstančių, kai kvepia milijonais… O ką jau bekalbėti apie kelis medžius ar keliasdešimt gyventojų…
Tokia yra liūdna mūsų teisinė tikrovė- valstybės institucijos, privalančios padėti ginti žmogaus teises, gniuždo bet kokius bandymus pasipriešinti valstybės- galingo mechanizmo- savivalei. Tačiau yra vilties, jog mūsų visuomenėje bundantis pilietiškumas ir bendruomeniškumas padės pasipriešinti šitam viską naikinančiam mechanizmui. „Negali būti vienas, turi ieškoti paramos,- tam pritaria ir Dangira Silvanavičienė.- O visa esmė- mūsų sąmoningume. Jei dauguma būsime sąmoningi, negalvosim tik apie save, stengsimės, kad visiems bent minimaliai būtų gerai, tada turėsim laimingą visuomenę. Bet iki to dar ilgas ilgas kelias…”
Taip, kelias ilgas, tačiau tiesus. Palinkėkim A.Jonyno gatvės gyventojams stiprybės tame kelyje ir padėkoti už pastangas, prisidedant prie ateities visuomenės kūrimo. Visuomenės, kurioje visiems mums būtų gera gyventi, dirbti, mylėti…
Susijęstraipsniai
