Ne visiems treneriams pavyksta išugdyti olimpietį ir Lietuvos rinktinės vyriausiąjį trenerį. Aytiškiui Napoleonui Buinauskui tai pavyko padaryti.
Šiemet vasario 27 d. garbingą 70 metų atšventęs Napaleonas Buinauskas ir toliau dirba dviračių sporto treneriu. Tiesa, turi gerokai mažiau valandų, bet, kaip jis pats sako, dirba ne dėl pinigų, ir alytiškai jį dažnai mato plente lydinčius dviratininkus. Alytuje jis vienintelis dviračių sporto treneris. Jeigu staiga sugalvotų išeiti, reikėtų uždaryti visą dviračių sporto skyrių Sporto ir rekreacijos centre.
Tačiau Napoleonas nesirengia niekur eiti. Dviračių treneriu jis dirba nuo 1966 metų, kai tiktai baigė Kūno kultūros institutą ir pradėjo dirbti Alytaus vaikų ir jaunių sporto mokykloje. Tada jaunatviškas treneris užsimojo suburti gero lygio vyrų komandą. Ir subūrė! Alytuje jau buvo vienas kitas didesnio meistriškumo dviratininkas, o kitus sukvietė iš visos Lietuvos – Gintautas Krivickas, Zenonas Kunigonis, Valentinas Rutkauskas, Antanas Balčius, Vladas Grybauskas, Vytautas Berankis, Vytautas Jonaitis, Vytautas Paškauskas buvo tas branduolys, kuris ėmė garsinti Alytų.
Pripažinimas
Alytaus „Medvilnės” komanda 1967-1971 m. Lietuvoje buvo viena stipriausių, 1969 m. per prestižines populiarias lenktynes aplink Lietuvą komandinėje įskaitoje užėmė antrą vietą, o asmeninėje įskaitoje nugalėtoju tapo A. Berankis. Komandos trenerio iniciatyva dviratininkams buvo sudarytos geros sąlygos: mokamas mėnesinis atlyginimas, skiriami butai, jie buvo skatinami, pasiekus pergales.
Tačiau didžiausias pripažinimas atėjo gerokai vėliau, Lietuvos nepriklausomybės metais. N. Buinauskui pavyko išugdyti Atėnų olimpinių žaidynių dalyvį Aivarą Baranauską ir dabartinį Lietuvos dviračių treko rinktinės vyr. trenerį Antaną Jakimavičių. Dabar jie – didelis Napoleono ramstis: Aivaras iš Prancūzijos ir Belgijos, kur praleidžia nemažai laiko užsienio klubuose, savo treneriui parveža sportinės aprangos, vieną kitą dviratį, visomis išgalėmis stengiasi padėti ir A. Jakimavičius.
Kai Napoleonas šventė garbingą jubiliejų, šalies dviračių treko rinktinės vyr. treneris savo mokytojui padovanojo 1000 Lt. Šveicarijoje treniruojasi dar vienas talentingas alytiškio mokinys Marius Bernatonis. Kai geriausieji Alytaus dviratininkai sugrįžta į gimtąjį Alytų, kartu su visais mina dviračio pedalus plente, eina į plaukimo baseiną paplaukioti, kilnoja štangą. Minėtais savo mokiniais N. Buinauskas labiausiai didžiuojasi.
Lemtis
Pasak N. Buinausko, nedaug trūko, kad 1980 m. Maskvos olimpinėse žaidynėse būtų dalyvavęs dar vienas jo mokinys – Alytuje karinę tarnybą atlikęs kaunietis Vidas Čepauskas, kuris porą metų dirbo šaldytuvų gamykloje. Per SSRS dviratininkų atrankines varžybas garsiajame Maskvos Krylatskojės dviračių žiede jėgas bandė ir Lietuvos rinktinė, kurioje buvo ir V. Čepauskas. Likus iki finišo keturiems ratams, jis atitrūko nuo grupės, o netrukus dar prisijungė A. Barinovas, skirtumas buvo net trys minutės. Tačiau pastarasis sportininkas pradūrė padangą, ir Vidą, likus iki finišo keliems kilometrams, pavijo pagrindinė grupė … Kelialapio į Maskvos olimpines žaidynes alytiškis neiškovojo.
„Dabar į olimpines žaidynes gerokai lengviau patekti. Anksčiau apie dviračių profesionalus žinojome tik iš laikraščių, o dabar mūsų dviratininkai jau su jais lenktyniauja. Ne kiekvienam lemta tapti olimpiečiu, jie iš dangaus nenukrenta. Olimpiečių kandidatų sąrašuose buvo dar vienas mano auklėtinis Vygantas Kaminskas, bet jis į olimpinę rinktinę irgi nepateko”, – sako N. Buinauskas.
Jis irgi buvo neblogo meistriškumo dviratininkas, sporto meistras. Atstovavo „Žalgirio” komandai, tapo „Nemuno” draugijos čempionu. Buvo jau atlikęs karinę tarnybą, tarp dviratininkų buvau vienas vyresnių. Tais laikais per įvairias varžybas buvo įvestas amžiaus cenzas, ne visose varžybose Napoleonas galėdavo dalyvauti.
„Daug kas nustebo, kad aš atvažiavau dirbti į Alytų, kuris man visą laiką buvo ir yra gražus. Mat Kūno kultūros institute mokiausi labai gerai, trejus metus gavau Lenino stipendiją, kuri siekė 80 rublių. Baigus KKI, mane kalbino dirbti Lietuvos komjaunimo CK skyriaus vedėju, turėjau ir daugiau pasiūlymų, bet nesutikau. Man patiko trenerio darbas, jį ir pasirinkau. Kaip norėjau, taip visą gyvenimą ir dirbu”, – dabar sako Napoleonas.
Širdies skausmas
Jis labai džiaugiasi, kad gana anksti dviračių sporto trenerio profesija pavyko sudominti A. Jakimavičių. Tada Napoleonas buvo surinkęs mergaičių grupelę, bet nespėjo treniruoti. Tada treneris ir paprašė savo mokinio, kuris buvo ką tik grįžęs iš tarnybos kariuomenėje, jog padėtų ją treniruoti. A. Jakimavičius sutiko. Tačiau štai, kad jis atsidūrė Panevėžyje, – Napoleonui skauda širdį.
„Tada Antanas su jauna komanda nuvažiavo į Lietuvos pirmenybes ir aplenkė visas favorites. Mokiniu susidomėjo Lietuvos moterų rinktinės vyr. treneris panevėžietis Valerijus Konovalovas – jis norėjo, jog Antanas jam ugdytų pamainą. Mokinys nesispyriojo, norėjo tapti geru treneriu, o Alytuje tuo metu jo auklėtinių pirmąja svaresne pergale niekas net nepasidžiaugė …”, – sako Napoleonas.
Alytiškis teigia, kad dviračių treneris skiriasi nuo kitų sporto šakų trenerių. Lietuvoje dviračių treneris turi būti viskuo – ir mechaniku, ir treneriu, ir vairuotoju, ir tiekėju, ir gydytoju. „Nesuklysiu pasakęs, kad visi Lietuvos dviračių sporto treneriai dirba nuo ryto iki vakaro, niekas į laikrodį nežiūri. Jei kuris tas valandas skaičiuoja, dviračių sporte ilgai neužsibūna. Noras dirbti treneriu neprapuola, bet metai skuba priekin, nejaunėju.
Labai sunku pradedantiesiems treneriams, neįsivaizduoju, kaip už tokį mažą atlyginimą galima vaikus treniruoti, juos išvežti į plentą, apmokyti, užtikrinti saugumą. Reikia ir sportinio inventoriaus, padangų – visa tai brangiai kainuoja”, – sako Napoleonas ir viliasi, jog ateityje jį turėtų pakeisti Marta Sakavickaitė, kuri kitąmet baigs VPU ir norėtų dirbti dviračių sporto trenere.
Susijęstraipsniai
