Išskirtinių gabumų žmonių gyvenimas neretai negaili; situacijos, į kurias jie patenka dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių, kartais vertos ašarų, kartais – sarkazmo, kartais belieka gūžtelėti pečiais, nežinant, kaip suktis iš padėties. Broliams Algirdui ir Remigijui Gataveckams likimas išties nesišypsojo: užaugę Alytaus valstybiniuose vaikų globos namuose, 2008 m. jie baigė Vilniaus Dailės Akademiją ir įgijo monumentaliosios dailės freskos-mozaikos specialybę. Šiuo metu studijuoja magistrantūroje VTMF II kurse ir yra pripažinti geriausiais Lietuvos meno akademijų piešėjais.
Štai taip. Antra vertus, tokie pasiekimai gal ir neturėtų labai stebinti, žinant jog pirmąją savo parodą jie surengė dar savaitiniame darželyje, būdami penkerių metų amžiaus. Po to sekė daug parodų kur kas rimtesnėse erdvėse, pelnytų įvertinimų vietiniuose ir tarptautiniuose konkursuose.
Tačiau yra ir kita veiklos pusė: broliai Gataveckai priklauso vienai iš geriausių Lietuvos breiko komandų „BANZAI”, su kuria atvirame Lietuvos turnyre yra laimėję 2-ąją vietą. 2009 m. projekte „Lietuvos talentai” komanda tapo finalo dalyviais.
Šios kūrybiškiausios Alytaus miesto sielos (toks apdovanojimas jiems buvo įteiktas 2009 m.) galerijoje „Meno niša” pristato parodą „Situacija”. Pasiremdami autentiška savo patirtimi, jie eksponuoja savo atvaizdus, t.y. – save kaip visuotinės socialinės problemos padarinius. Norėdami kalbėti apie skaudžią globos namuose užaugusių vaikų patirtį ir jų socializaciją, jie savo atvaizdus uždeda ant objektų, kurie kokiu nors būdu yra susiję su jų praeitimi. Tie asmeniški objektai, atėję iš komplikuotos praeities, tampa menininkų atvaizdų pagrindais, jie lemia atvaizdų dydį ir pobūdį. Tai – savotišku būdu papasakotos sudėtingos biografinės situacijos. Autorių biografijos, kaip ir atvaizdai, yra ir individualios, ir simptomiškos; jos tam tikra prasme atspindi kiekvienos socializacijos sudėtingumą, kiekvieno žmogaus prisiminimų komplikuotumą. Ir normalesnės situacijos ilgesį. Situacijos, kurioje nereikėtų eksponuoti globos namų auklėtojų portretų, kur kiekvienas vaikas turėtų tėtį, mamą, savo lovą ir kakavos pusryčiams.
Paroda skaudi, daugiaprasmė ir įsidėmėtina. Verčianti galvoti tiek apie piešinio tobulumą, tiek apie socialinę atskirtį – nedažnai šie dalykai susilieja draugėn, ir nedažnai matome, kaip menas nepalankią sutuaciją paverčia ištveriama.
Susijęstraipsniai
