Sausio 13 dieną Alytaus kraštotyros muziejuje vilnietis Arūnas Matukas Laisvės gynėjų dienos proga surengė 35 fotografijų iš aštuonių 1991-ųjų sausio dienų sostinėje parodą „Lemtingos sausio dienos”.
Atidarymo metu VO „Apartė” teatro mokyklos auklėtiniai, vadovaujami režisieriaus Arvydo Kinderio, atliko meninę kompoziciją „Prometėjas”. Vienybės jausmą sužadino filmo „Atgimimas” žiūrėjimas. Nuotraukose užfiksuoti lemtingi sausio įvykių vaizdai atvėrė žmonėms širdis ir norą pasidalinti savo išgyvenimais, nerimu, patirtu dalyvaujant ar laukiant artimųjų tais nelemtais 1991-aisiais…
Parodos autorius Arūnas Matukas apie save pasakoja: „Gimiau 1955 metų sausio 4 d. Krasnojarsko krašte tremtinių šeimoje. Vaikystė prabėgo Klaipėdos kiemuose ir pas močiutę kaime prie Palangos. 1978 metais Kauno technikos universitete įgijau pramonės elektronikos inžinieriaus specialybę. Gyvenu Vilniuje ir darbuojuosi elektronikos srityje. Dar 1980 metais „susirgau kalnais” ir nuo tada skiriu jiems didžiausią dalį savo laisvalaikio. Kitos „ligos”, vadinamos Fotografija, „virusą” nešiojuosi dar nuo mokyklos suolo, bet kalnuose jis ypač paūmėdavo. Gal dėl išretėjusio oro, gal dėl laužo šilumos, gal dėl ledynų spindesio ar draugų dėmesio, bet tuose sniego kalnuose aš „atitirpdavau” ir tapdavau labai aktyvus fotografas (pats stebėjausi!), nes kasdieniame gyvenime tai įvykdavo retai.
Pirmajame Sąjūdžio mitinge 1988 metais Katedros aikštėje pajutau, kad vėl „atitirpstu” – su didžiausiu entuziazmu išsitraukiau fotoaparatą ir pats nepajutau, kaip pamažu tapau daugelio Sąjūdžio mitingų dalyviu ir fotometraštininku. Iš šios medžiagos gimė skaidrių filmas „Atgimimas”, kuris (vis papildomas) pergalingai „žygiavo” per daugelį sovietų sąjungos turistų festivalių, sulaukdamas ir ovacijų, ir prizų, nors formaliai visiškai neatitiko turistinės tematikos.
1991 m. sausio 8 d. rytą mūsų (Radijo komponentų gamyklos) sąjūdininkai skubiai susiorganizavo ir atvykome prie AT rūmų, nes gavome žinią, kad juos šturmuoja jedinstvininkai. Mano Nikon visuomet su manim! Tolesnių dienų įvykiai klostėsi vis greičiau, lyg sniego lavina, slenkanti žemyn ir įgaunanti vis didėjančią jėgą. Jų kulminacija tapo naktis iš sausio 12 į 13-ąją. Sunkus išbandymas žmogui yra Nežinia – lyg pūga kalnuose. Dar sunkesnis, kai toje nežinioje neaišku, ko griebtis – kalnuose gali stiprinti palapinę, statyti sniego sieną, rausti sniego urvą. Šimtai tūkstančių žmonių Vilniuje buvo nežinioje: Kur bėgti, ką daryti? Prie Bokšto? Gal prie AT rūmų? O gal prie Vyriausybės? Kaip apsaugoti tą gležną palapinę, LIETUVA vadinamą ?”
Parodos autoriui dėkodamas už jos surengimą Dzūkijos sostinėje alytiškis Seimo narys Julius Sabatauskas prisiminė tų metų įvykius Alytuje: „Aš buvau miesto tarybos narys, tarybos pirmininko pavaduotojas. Man buvo pavesta rūpintis, domėtis miestui svarbių objektų – telekomo, elektros tinklų apsauga. Galiu pasakyti, kad tada savivaldybės pastate nebuvo likę nė vieno antspaudo, nė vieno svarbaus dokumento. Jie paslėpti pas paprastus žmones. Sausio 12-ąją alytiškiai budėjo prie Seimo. Budėti priklausė iki 10 valandos vakaro. Dalis alytiškių dar liko ir nakčiai. Mes tą naktį surengėme neeilinį miesto tarybos posėdį. Man asmeniškai miesto savivaldybėje per sausio įvykius teko budėti keturias paras. Tuomet sudėtingas laikas buvo Lietuvoje ir Alytuje, nes dingo vaizdai televizijoje, buvo daug bėdų su ryšiais.”
Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė, dalindamasi prisiminimais apie to meto sausio įvykius pasakė: „Tuomet dauguma žmonių buvo kaip broliai.” Susirinkę į Alytaus kraštotyros muziejų paminėti sausio 13-osios taip pat jautėsi suvienyti prisiminimų, įvykių. Paroda „Lemtingos sausio dienos” eksponuojama iki vasario 10 dienos.
Daiva Bagdonienė
Susijęstraipsniai
