Savaitgalį – apsipirkti turguje. Lietuviai dar nespėjo atprasti nuo šio ritualo, tačiau pastaraisiais metais vis didesnė dalis žmonių rinkdavosi greitą apsipirkimą prekybos centre po darbo dienos. Sunkmečiu apkarpius šeimyninius biudžetus ir ėmus intensyviai taupyti, pigesnių maisto produktų vis dažniau vėl patraukiame į savo gyvenvietės turgavietę.
Turgus – tai vieta, kur vartotojas gali rinktis iš daug tą pačią prekę siūlančių pardavėjų – bet kuriuo atveju išsirinksime priimtiniausią kainą ir patraukliausią produktą. Maža to, savo produkcijai surasti pirkėjų gali net ir patys smulkiausi rinkos dalyviai. Tačiau kur ieškosime teisybės, turguje įsigiję nekokybišką ar net kenksmingą prekę?
Lietuviai – vieni aktyviausių turgaus pirkėjų
Akivaizdu, kad krizė mūsų šalyje turgaus prekeivius nuskriaudė mažiau nei mažmenininkus – pastarųjų prekybos apimtis per metus sumenko 21,6 proc., o prekyba turguje – tik 13,6 proc. Prekybą maisto produktais turguose sunkmetis palietė tik simboliškai.
Europos Komisija neseniai atliko tyrimą, kuris atskleidė, kad mūsų tautiečiai apsipirkti turguję yra linkę kur kas dažniau nei apskritai visi europiečiai. Pavyzdžiui, mėsą lietuviai perka beveik taip pat prekybos centruose (45 proc.) ir turguose (44 proc.), o kiti europiečiai labiau mėgsta mažas specializas parduotuves – ten mėsos gaminius įsigyja 46 proc. Europos pirkėjų. Nedidelėse parduotuvėse lietuviai daugiausiai perka daržoves (67 proc.), kiti daro tai turguje (55 proc.), o štai dauguma Europos vartotojų daržoves įsigyja didžiuosiuose prekybos centruose.
Žinoma, galime ironiškai nusišypsoti, kad vakaruose vaikai daržoves pirmiausia pamato sandariose pakuotėse, o ne šiltnamyje ar darže, tačiau čia pat turime pripažinti, kad pirkėjo teisės turguje menkai apginamos.
Pasak Valstybinės Vartotojų Teisių Tarnybos vyriausiojo specialisto Vito Jono Ūso, oficialiai turguje galioja visos tos pačios taisyklės ir teisės, kaip ir prekybos centre – nusipirkęs nekokybišką prekę vartotojas turi teisę ją grąžinti. Keblumų kyla todėl, kad turgaviečių prekeiviai dažniausiai neturi kasos aparato – Lietuvoje jie dar nėra privalomi. Todėl nesivarginama pirkėjui išduoti pirkimą patvirtinantį dokumentą, o be jo vartotojo teisės gali būti apgintos tik pardavėjui sutikus.
Ženklintam lietuviškam kiaušiniui – penkeri
Lietuvai prisijungus prie Europos Sąjungos, jau po metų lietuviški kiaušiniai imti ženklinti – tai reiškia, kad ant lukšto įspaustas kodas akylam pirkėjui net ir turguje gali parodyti, ar kiaušinis tikrai lietuviškas, kaip laikytos vištos ir kad ūkininkas buvo kontroliuojamas kompetentingos tarnybos. Tąkart dėl savo pajamų sunerimę ūkininkai inicijavo derybas su Europos Komisija, kad kiaušiniai nebūtų ženklinami iki 2010 liepos 1 dienos. Tačiau vartotojų teisių ir produkcijos kokybės saugojimo buvo nuspręsta neatidėlioti. Kelias dešimtis vištų auginančių močiučių ūkį šiandien tikrina tas pats veterinarijos specialistas, kaip ir didžiuosius šalies paukštynus. Todėl parduoti neženklintą kiaušinį galima vieninteliu atveju – atvykus būtent į tą ūkininko sodybą, kurioje kiaušinis ir buvo padėtas.
Analogiškai yra ženklinama ir mėsos produkcija – pastaruoju metu vartotojai ypač suaktyvėjo ir domisi, ar mėsa tikrai lietuviška, nes krizės metu į Lietuvos rinką importuojama ypač daug pigesnės produkcijos iš kitų ES šalių. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba fiksuoja pažeidimus, kai nelietuviška mėsa turguje pardavinėjama kaip ženklinta lietuviška.
Nepaneigsi, kad prekyba turguje dažnai remiasi abipusiu pirkėjo ir pardavėjo pasitikėjimu ir geranoriškumu. Žinia apie skaniais lašiniais prekiaujantį ūkininką sklinda iš lūpų į lūpas – nereikia nei reklamos, nei pardavėjo vardo. Tačiau daugeliu kitų atvejų turgavietėje vartotojas vis dar lieka beginklis.
Kontroliuoti turgavietes yra sudėtinga ir pirkėjas niekada nėra pilnai apsaugotas, tačiau jau įdiegti kontrolės mechanizmai – veikia. Kita vertus, apsipirkdamas turguje vartotojas privalo ne tik derėtis, bet ir mokėti apginti savo teises. O ar Lietuvos turgavieičų prekeiviai sugebės klientus suvilioti ne tik mažesnėmis kainomis ir daržo gėrybėmis, pamatysime išbridę iš sunkmečio.
Ką vertėtų žinoti apie prekybos tvarką turgavietėse?
· Kiekviena turgavietė turi būti išsirinkusi už tvarką atsakingą asmenį. Jo kontaktai turi būti skelbiami gerai matomoje vietoje. Į jį pirkėjai gali kreiptis iškilus problemoms – dėl prekių kokybės ar pardavėjo nenoro išrašyti kvitą. Taip pat gali pranešti apie akį badančią netvarką ar antisanitarines sąlygas.
- Kiekvienas turgaus prekeivis turi segėti kortelę – su vardu, pavarde, nuotrauka, darbo vietos numeriu. Vartotojas turi aiškiai matyti, iš kokio prekeivio jis perka prekę.
- Prekeiviai turi suteikti visą informaciją apie prekę – apie kokybę, sudėtį, kilmę. Maža to, lietuviška produkcija turi būti aiškiai atskirta nuo užsienietiškos.
Susijęstraipsniai
