Akcija „Alytus – mano svajonių miestas”, prasidėjusi 2009 lapkričio mėnesį, baigėsi. Akcijos tikslas – paskatinti besimokantį miesto jaunimą pamąstyti apie Alytaus miesto perspektyvas, siūlyti idėjas ir planus joms įgyvendinti, kad gimtasis miestas išliktų patrauklus ir žadintų universitetų, kolegijų ir kitų mokslo įstaigų absolventų norą grįžti čia, kurti verslą, naujas darbo vietas, vystyti regiono infrastruktūrą ir daryti Alytų dar patrauklesne vieta gyventi, dirbti, kurti. Dalyvauti akcijoje galėjo visi besimokantys, studijuojantys jaunuoliai, „giminystės ryšiais” susiję su Alytumi, sukurdami rašinį, eilėraštį, dainą, filmą, piešinį, skulptūrą, instaliaciją, verslo planą ar kitokį kūrinį, atspindintį patrauklią Alytaus ateities viziją.
Savo darbus vertinimui atsiuntė septyni dalyviai. Sulaukta trejeto rašinių, poros videofilmų, vieno piešinio ir vienos dainos. Praėjusį penktadienį susirinkusiai darbų vertinimo komisijai – A. Žvinakevičiūtei-Stankevičienei, G. Baranauskui, L. Ramanauskui ir R. Diržiui – teko nelengvas uždavinys, bet po ilgų diskusijų buvo nuspręsta, kad labiausiai vertas prizo yra Editos Buškeviciūtės rašinys.
Antradienį UAB „Auksa” prekybos salone Alytuje konkurso laureatei buvo įteiktas pagrindinis prizas – nešiojamas kompiuteris „Asus”. Edita Buškevičiūtė šiuo metu studijuoja žurnalistiką Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Edita sakė, kad šiame konkurse ją paskatino dalyvauti brolis, tad laimėtu kompiuteriu ji linkusi dalytis su juo. Tuo labiau, kad ir konkursinis rašinys buvo dedikuotas broliui… Bendrovių „Auksa” ir „Linoma” komercijos direktorius ir akcijos „krikštatėvis” Gintaras Baranauskas džiaugėsi, kad Alytuje yra gabaus jaunimo, kuriam rūpi miesto ateitis. Akcijos sumanytojas tikino, kad jo nenuvylė negausus pirmojo konkurso dalyvių skaičius. Ponas Gintaras užsiminė, kad ateityje laukia dar vienas konkursas, kuriame bus siekiama „ į dienos šviesą ištempti ” gabų Alytaus jaunimą.
Konkursinis rašinys- nugalėtojas
Labas, Karoli,
Žinai, šiandien grįžau namo, į Alytų… Seniai čia buvau, viskas taip pasikeitę. Miestas pilnas žmonių, mašinų, pasipuošęs – tuoj Kalėdos. Buvau prie centrinės miesto eglės – žavus ir jaukus gimtasis mūsų miestas jau laukia Kalėdinių stebuklų… O Tu ar lauki?
Atsimeni, kai prieš penkiolika metų, kai dar buvom visai vaikai ėjom pasižiūrėti eglutės ir susitikti su Kalėdų seneliu? Tu man aiškinai, kad Kalėdų senelis niekada nežino, kokios dovanos aš noriu, todėl būtinai turiu jo paprašyti pati. Dar sakei, kad jeigu noriu, kad tai išsipildytų, reikia paprašyti ko nors gero kitiems žmonėms, ne tik sau. O paskui pasakei, kad iš karto norai išsipildyti negali, reikia daug laukti… Aš nežinojau, ko galima paprašyti pas Kalėdų senelį ne sau, todėl žinai, ko tada paprašiau? Aš paprašiau, kad mano miestas visada būtų toks, koks yra – šiltas, gražus, kad čia visada būtų mano namai ir Tu…
Praėjo penkiolika metų. Aš grįžau į Alytų, į savo namus. Mano miestas toks pats – šiltas, jaukus. Tik Tavęs čia nėra… Norėčiau susitikti tą patį Kalėdų senelį ir paklausti: kodėl? Bet žinau, ką jis atsakytų: „krizė, vaikeli, kartais žmonėms tenka ieškoti laimės svetur…”
Bet ar ten tokia pati laimė, Karoli? Atsimeni, prieš penkis metus, per miesto šventę, kai lijo lietus, vidurnaktį miesto dangų nuspalvino fejerverkai, mes garsiai kartojom Alytaus himno žodžius: „Tu buvai man be galo dosnus, aš esu Tavo tikras sūnus…” Kitą dieną Tu išvažiavai…
Nekaltinu Tavęs dėl to, aš tik pasiilgau: Tavęs, tų vaikystės laikų, kai bandydavom surasti vietą, kur baigiasi mūsų miestas, Nemuno (Tu man niekada neįrodysi, kad jis ne Alytaus!), miesto, kuris niekada neleido mums liūdėti, kuris visada buvo svetingas kiekvienam, kuris visada buvo mūsų namai…
Ir tas tylus upelis, kur svajojom
Susėdę kaip didžiausi taikdariai –
Apie pasaulio stebuklus ir tylų rojų,
Kurio mums niekas kitas nepakeis…
Pavargęs uosis prie mokyklos lango,
Kelias į svajones, troškimus ir namus –
Aš niekada nerasiu kito kelio,
Kuris man būtų taip pažįstamai brangus…
Tik kai grįžtu į Alytų man norisi vėl kurti. Atsimeni, kokiomis eilėmis kalbėdavom prie Nemuno – Tu pradedi, aš pabaigiu… Vaikystėje atrodė, kad mūsų miestas toks didelis, kad mes niekada iš jo neišvažiuotume. Bet kai užaugom mes norėjom pamatyti daugiau. Išvažiavom į didelius miestus: mokytis, ieškoti laimės ir naujų draugų. Ten mes kūrėme svajones ir naujus namus. Vaikščiojom peilių ašmenimis, kovojom dėl savo ateities, dirbom ir … Bent jau aš, pasiilgau Alytaus, Karoli… Jo ramybės, šilumos, tylos. Vaikystės draugų ir vietų, kurių niekur kitur nėra. Ar Tu nepasiilgai dar?
Aš noriu Tau išduoti paslaptį – ilgai galvojau ir nusprendžiau sugrįžti į Alytų. Visam laikui. Noriu čia kurti savo namus, dirbti ir tobulėti, noriu čia auginti vaikus ir svajoti. Pusė mano prašymo Kalėdų senelis jau išpildė – ne iš karto, bet Tu ir sakei, kad reikės palaukti… Galbūt ir kitą prašymo dalį jis neužilgo pavers tikrove?
Tu paklausi, ar verta sugrįžti į Alytų dabar? Aš atsakysiu Tau klausimu: Tu nori eiti lengviausiu keliu ar tuo, kuris būtų tik Tavo? Aš renkuosi antrą variantą. Noriu pati kurti savo ateitį, noriu padėti savo miestui ir būti su juo net ir tada, kai jam nėra lengva. Tu sakysi, kad aš nepataisoma optimistė, bet aš žinau, kad greitai mano miestas suklestės. Planai, projektai, pasiūlymai – negi Tu manai, kad Alytuje nėra protingų žmonių, kurie sugalvos išeitį iš bet kokios padėties? Yra, ir labai daug. Mes galime sakyti, kad šiuolaikinėje visuomenėje materialios vertybės užgožė visus patriotinius jausmus ir visi rūpinasi tik savimi. Bet vienas laimingas niekada nebūsi. Mes gyvename su žmonėmis ir tarp žmonių, mes negyvename vieni. Mes norime, kad aplink mus būtų gražu, kad viskas eitų į priekį, keistųsi, tobulėtų. Mes galime laukti stebuklų ir tikėtis, kad viskas susitvarkys savaime, arba dirbti ir stengtis, kad tai įvyktų kuo greičiau. Kurį kelią renkiesi Tu?
Virš mano miesto skraido daug svajonių –
Kažkas jas renka, tikrina, dėlioja…
Į priekį, po žingsnelį, pamažu
Svajonės virsta stebuklu tikru…
Ir aš kaip Tu žiūriu pro savo langą
Į miestą be kurio nei aš, nei Tu
Nebūtume tokie, kokie užaugom,
Nebūtume tikėję stebuklu…
Tu puikiai žinai, kodėl aš taip myliu Alytų. Žinau, kad ir Tu jį labai myli. Gal kažkas sakys, kad grįžimas čia reiškia, jog nesugebėjau pasiekti tikslų, kurių siekiau iki šiol, bet tai netiesa. Grįžtu namo tam, kad išpildyčiau savo tikrąją svajonę – būti ten, kur man gera, kur mano šeima, draugai, kur ramu ir jauku, kur viską žinau, visus pažįstu, kur skamba juokas ir pildosi svajonės. Tu mano brolis, Karoli, žinau, kad ir Tu nori sugrįžti namo. Tu, kaip ir daugybė kitų, kurie laukia geresnių laikų ir svajoja apie ramų gyvenimą gimtajame mieste.
Svajoja. Ar pastebėjai, kiek kartų mano laiške kartojosi šitas žodis? Daugybė. Žinai kodėl? Todėl, kad Alytus – mūsų svajonių miestas. Ir ne tik mūsų. Ramus, jaukus, nedidukas. Gražus, be galo paprastas ir tuo pačiu – nepakartojamas. Su daugybe paslapčių ir planų apie gražią ateitį, su prisiminimais, kurių niekas niekada nepakeis. Su stebuklais, svajonėmis, kurios visada išsipildo. „Reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti” – pameni šiuos „Keistuolių” dainos žodžius? Sakysi – vaikiška, bet juk taip teisinga! Kartais tik tiek ir tereikia – kad tikėtume, kad nebijotume svajoti kaip vaikai…
Aš sugrįžtu į miestą, kuriame užaugau,
Gyventi, kurti ir svajot kartu
Su tais, kurie geriausiai žino,
Jog čia svajonių miestas – Alytus.
Aš savo rankomis svajones pasigausiu,
Jas užauginsiu ir paversiu stebuklu,
Kad niekas negalėtų abejoti,
Kad čia tikrai svajonių miestas – Alytus.
Aš nebijau suklysti, nebijau suklupti,
Aš nebijau, kad gali būt sunku,
Juk čia slapčiausi norai išsipildo,
Juk čia svajonių miestas – Alytus.
Aš neprašau, kad sugrįžtum iš karto, prašau, kad bent pagalvotum. Žinau, jog gyvenimas susideda ne tik iš svajonių, bet pripažink, Karoli – kai jos išsipildo būna taaaaip gera… Dabar stebuklų metas – Kalėdos, sugalvok norą ir pasakyk jį Kalėdų seneliui. Jis išsipildys, pamatysi! Gal ne iškart, gal reikės palaukti. Bet jeigu nori, kad tikrai išsipildytų – paprašyk ko nors kitam, ne tik sau. Paprašyk ko nors savo miestui. Paprašyk, kad svajonių mieste pildytųsi kiekviena svajonė. Aš tikiu, kad visi Alytaus gyventojai turi tą pačią svajonę ir ji būtinai išsipildys! Juk tai mūsų svajonių miestas!
Tavo sesė Edita