Indų ploviklių reklamos skelbia, kad tereikia vieno lašelio „nuostabaus” ploviklio ir kalnas murzinų iki skausmo lėkščių taps švariomis švarutėlėmis net ir šaltame vandenyje. Ir didžioji dauguma piliečių naudojasi šiais „privalumais” iš dailių plastikinių flakonų, kad lėkštutės blizgėtų, kad stikliukai žvilgėtų, o puodeliai kvepėtų … kvepėtų ir idealiai išplauti. Ir iš kur tas kvapas, jei inde, apart švarumo, nieko nėra? O pasirodo, kad yra ! Yra nematomi likučiai „stebuklingų” ploviklių, kurie su begaline jėga skaido riebalus, šiek tiek lėčiau – baltymus. Skaido jie viską, kas papuola jų kelyje – parafinus, chromo oksidus ir t.t.
O kas gi atsitinka, kai tie „galingojo lašelio” likučiai pasilieka ant indų? O gi jie patenka pirmiausia į maistą, kurį neaišku iki kokių darinių ima skaidyti, o paskui visa tai keliauja į homo sapiens organizmą, kur, jei dar neprarado visos „jėgos”, kimba į skvernus skrandžio sienelėms ir jau joms demonstruoja visus savo šiuolaikinius gebėjimus, ilgainiui išvirsiančius į kokią nors mįslinga lotynų kalba užkoduotą diagnozę po garbaus gydytojo plunksna, vedžiojančia n-tojo paciento ligos istoriją. O į ką virsta tie „galingieji lašeliai” susibūrę kanalizacijoje? Jie tampa turbo jėga, kuri visai neaišku kam reikalinga dirvožemyje, upėje ar kitame vandens telkinyje, į kurį pateks kanalizacijos nuotekos (ne visi gi naudojasi valymo įrenginiais).
Žinoma, kad idealiai išplauti indo, kuriame buvo koks nors tirpalas, neįmanoma. Galima tik maksimaliai atskiesti tirpalą iki tiek, kad liks ant sienelių keletas molekulių. Bet vistiek liks. O juk yra tokių medžiagų, kurių poveikis organizmui prasideda nuo kelių molekulių. O jei dar prisiminti homeopatijos plonybes ?
Net ant kanceliarinių klijų buteliuko yra užrašyta kaip elgtis, jei atsitiktinai klijų pateko pvz. į akis. Bet ant „stebuklingųjų” priemonių nėra nieko, tarsi jos būtų absoliučiai nekenksmingos.
Visiško informacijos apie ploviklių poveikį žmogaus organizmui nebuvimo fone, dar tamsiau ir beviltiškiau atrodo noras sužinoti informaciją apie nesureagavusių pradinių komponentų likučių poveikį organizmui ir apie pašalinius reakcijos produktus, kurie susidaro visada, nes organinėje chemijoje nėra taip, kad galutiniame reakcijos rezultate gautume 100% tik „reikalingas” molekules.
Be to negalima paneigti, kad neįmanomas ir toks variantas, kai gaunamas gamybinis brokas ir jis sėkmingai iškeliauja vartotojo pusėn – kuris gamybininkas norės pasiųsti savo „turtą” į utilizaciją, o kartais ir jis pats nežino, kad gamina broką.
Reklama skelbia, kad tik vienas lašelis ir jūsų problemos bus išspręstos. Džiugu, bet galvoje kirba mintis: jei šitas „stebuklas” taip puikiai skaido viską ant lėkštės paviršiaus, tai ar taps jis mandagiu ir nelies mano rankų, kai pastarosios mazgos plovikliu užsiteršusį indą? Ką jis veiks ant odos paviršiaus ir pakliuvęs organizmo vidun? Juk „stebuklas” yra chemikalas ir labai agresyvus.
Klasifikacijoje indų plovimo priemonės priskiriamos „skystoms valymo priemonėms”, o joms sertifikacija nėra būtina. Šampūnams, kosmetinėms priemonėms ir net skalbimo priemonėms – būtina sertifikacija, o indų plovikliams, kaip, tarkim, unitazo valikliams, – nebūtina. Viskas gamintojo valioje – noriu tikrinu, noriu ne. Tiesa, yra dar sanitarinė-epidemiologinė tarnyba, kurios leidimas prekiauti priemone yra būtinas, tačiau jis yra vienkartinis ir periodiškai prekės su neprivaloma sertifikacija nėra tikrinamos, be to, SET tarnyba netikrina koks bus priemonės poveikis aplinkai, išpylus ją į kanalizaciją.
Mokslininkai, tyrinėję aktyvias medžiagas, dedamas į indų ploviklius, teigia, kad jos tikrai puikiai išstumia purvą, bet pačios … nusėda į jų vietą, o po to jas nuo ten nukrapštyti yra keblu. Vandeniu jos nenusiplauna, jas galima nuplauti tik chromo mišiniu arba nudeginti.
Ekologai žino: plovimo priemonės nėra nepavojingos žmogui, jos gali sukelti alergiją, gali būti auglių, depresijos, aukšto kraujospūdžio priežastimi. Ekologai teigia, kad plovikliai, pakliuvę į organizmo vidų ar patekę į vandens telkinius, suyra, sudarydami peroksidus, kurie degina ląstelių membranas.
Tai ką tausosime plaudami indus? Vandenį ar sveikatą? Išmintingiau būtų tausoti aplinką, o tuo pačiu ir savo laiką – juk mažiau reikės uždirbinėti pinigų plovikliams ir po to gydytojams.
Nepatenkintas ir sarkastiškas balsas iš salės:
– Jūs ką? Siūlote atsisakyti civilizacijos produktų ir vėl pasijusti akmens amžiuje?
Atsakau: mes kaip tik dabar esame akmens amžiuje, nes nežinome ką vartojame ir aklai tikime ta skurdžia informacija, kuri pačiomis smulkiausiomis raidelėmis spausdinama ant etikečių. Daugelis nesidomime tuo, kad yra naujos technologijos , kurios leidžia gaminti ekologiškas, netoksiškas aplinkai ir mums priemones. Kol kas didžioji dalis vadovaujasi tokiu šūkiu : „Svarbu pigu, o po manęs nors ir tvanas, ir be to, su saule nesiruošiu gyventi!”
Susijęstraipsniai
