Lapkričio 20d. 19val. Alytaus kultūros ir komunikacijos centre A|CH teatras pristato premjerą „VYRAI IR MOTERYS”, kurioje choreografė Anželika Cholina vėl sujungia skirtingas patirtis scenoje. Naujajame spektaklyje Moterų vaidmenis atliekta baleto artistės, o Vyrų – Vilniaus Mažojo dramos teatro aktoriai: Leonardas Pobedonoscevas, Audrius Bružas, Mantas Vaitiekūnas, Tadas Gryn ir Kirilas Glušajevas.
Su aktoriais kalbėjosi Ingrida Bačelytė
Papasakokite, kokia Anželika kaip choreografė?
Leonardas: Jos aura tokia, kad norisi save suvaldyti ir būti paklusniam, bet ji nėra tokia griežta, kad bijotum. Pasitikiu ja, klausau choreografinių nurodymų 100%, bet ji suteikia žalią šviesą ir improvizacijai. Dar ji moko mus būti praktiškais, nevėluoti, laikytis disciplinos. Tiesą sakant, visi mes turėjome slaptą nekaltą norą dirbti su Anželika Cholina, lygiai kaip ir O. Koršunovu ar E. Nekrošiumi.
Kirilas: Pirmą kartą su ja dirbu ir galiu pasakyti, jog ji ižiebia norą gerai atlikti darbą, sukelia azartą, žodžiu, uždega.
Tadas: Anželika labai reikli, ir tas man patinka, nes taip pradedi daugiau reikalauti iš savęs. Pvz., iš pradžių prieš repeticijas net neapšilinėdavau, dabar stengiuosi kaskart tai daryti.
Audrius: Ji yra kategoriška, kūrybiška, įdomi. Nepasakyčiau, kad griežta, čia labiau tiktų žodis reikli. Ji yra savo srities profesionalė.
Mantas: Dar būdamas studentas matydavau Anželikos kūrinius. Galima sakyti, kad primaldavau ją paimti mane šokti, nes prieidavau prie jos kur tik susitikdavau ir sakydavau – „noriu šokti” (juokiasi). Dabar labai džiaugiuosi šia galimybe. Anželika yra labai jautri asmenybė, bet kaip choreografė labai reikli. Tiesa, mums aktoriams, ji leidžia daugiau improvizuoti nei balerinoms, nes fiziškai nesame taip prisitaikantys. Tikiu ja ir net nekyla klausimų, ka daryti, kodėl. Gera susidurti su talentingais žmonėmis.
Kaip sekasi šokti su žaviosiomis balerinomis?
Mantas: Su balerinomis puikiai sutariame. Jos yra savo srities profesionalės, bet labai šiltos, žmoniškos, nestokoja ir humoro jausmo. Judesiai kartais susiderina, kartais išsiderina (juokiasi). Kartais atrodo, kad galiu nepataikyti į ritmą, tačiau bet kokiu atveju nepasimetu, nes jau pradedu suprasti choreografinį tekstą.
Tadas: Šokti su balerinomis labai įdomu. Seniau, žiūrėdamas kitų šokį, matydavau, kad tarp partnerių nieko nevyksta, trūkdavo ryšio, vidaus. Juk svarbu ne judesių sudėtingumas, o tai, kas yra viduje. To mus moko Anželika, be to, ir balerinos yra labai jautrios. Besilygiuojant į jas, didėja reiklumas sau. Kadangi niekad nešoksiu kaip tikras baleto šokėjas, stengiuosi judesį užpildyti savimi, vidumi, jausmu.
Kirilas: Poroje susiderinti man nėra sunku. Malonumas šokant su balerinomis tiek fizinis judant, tiek estetinis zvelgiant. Jos yra jautrios, įsiklausančios, rūpestingos.
Leonardas: Jos tikrai labai darbščios, stropios. Malonu matyti, kaip balerinos supranta Anželiką vos iš vienos užuominos ir padaro tai, ko ji prašo. Mokomės vieni iš kitų, papildome vienas kitą savo profesijomis. Mums, R. Tumino mokyklos aktoriams, labai įdomus judesio pasaulis, šokis, kuo gyvena balerinos, Anželika. O joms įdomu, kaip išlipti iš balerinos stereotipo ir pabūti organiškoms.
Kaip jums patiems sekasi šokti?
Mantas: Tiek prakaito gyvenime dar nesu išliejęs, bet tai yra saldus prakaitas.
Audrius: Tai man visiškai nauja patirtis. Labai įdomu pažinti daug naujų dalykų, susijusių su judesiu. Tačiau tai yra tas pats teatras, jame yra gyvi žmonės, o ne tik išpildomos choreografinės schemos. Galbūt kartais skauda kojas (juokiasi), bet tai, kas tau yra įdomu, tu darai su malonumu ir tai nėra sunku.
Leonardas: Špagatų kol kas dar neteko daryt, bet iki premjeros dar yra laiko, gal dar ir teks…(juokiasi). Anželika turi savo viziją, kai kurie pratimai galbūt ir nepriimtini vyrų fiziologijai, bet choreografė reikalauja, ir mes padarom. Vyksta bendras darbas. Pavyzdžiui, vienam iš mūsų netyčia išeina koks judesys, Anželikai patinka, ir tada visi vyrai turi atkartoti…(juokiasi).
Anželika dėl blogos pabaigos vadina šį spektaklį tragedija. O kaip manote jūs?
Kirilas: Taip ir yra. Nors pats spektaklis iš pažiūros labai linksmas, duetai komiški, tačiau iš tiesų mes būnam kartu, vaikštom, gyvenam šalia vienas kito, bet taip ir nesusitinkam iš esmės, liekam tokie vieniši, kokie ir gimėm.
Audrius: Spektaklyje daug tragikomiškų situacijų, kurios gal ir atrodo juokingos, bet kai susimąstai apie prasmę, gali pradėti byrėti ašaros. Daug humoro, bet daug ir beprasmybės žmonių nesusikalbėjime, nors, atrodo, kalbame ta pačia kalba…Mes skirtingai suprantame moteris, o jos mus, iš to kyla drama.
Leonardas: Vaizduojami santykiai kartais komiški, kartais lyriški. Kiekvienas iš mūsų daro klaidas, be jų būtų neįdomu gyventi. Tokia mūsų žmogikoji prigimtis – klaidų yra, buvo ir bus. O tai, kad mes visą gyvenimą bandome mokintis iš savo klaidų ir nepasimokome – jau yra tragedija… (juokiasi).
Kaip jums atrodo, apie ką iš tiesų yra šis spektaklis?
Tadas: Jau pats pavadinimas diktuoja, kad tai spektaklis apie vyrų ir moterų santykius. Iškirčiau tai, kas man įdomiausia: apie susitikimą, flirtą, apie tai, kokia būna pradžia. Ji, kaip ir gyvenime, pati aštriausia, karščiausia, bet vėliau pereinama į buitį. Žmonės susitinka iš vienatvės, bet būdami kartu tampa tokie vieniši, kad įvyksta tragedija – arba reikia nutraukti santykius, arba prisitaikyti. Spektaklis taip pat yra apie vidinį grožį, apie trauką, ugnį.
Mantas: Man atrodo, kad jis apie mane. Nes žiūriu per savo prizmę, patirtį. Visuose spektaklio vyruose, jų santykiuose su moterimis įžvelgiu save. O kas liečia moterišką liniją, tai žinoma, spektaklis labiausiai apie pačią Anželiką…
Leonardas: Spektaklyje parodomas mūsų visų tikrasis gyvenimas. Kiekvienas jame gali atrasti atpažįstamų scenų ir pasakyti – „o, ir man taip buvo”… Man irgi taip buvo…(juokiasi).
Audrius: Tai pasakojimas apie žmones, jų santykius, jų gyvenimą, susižavėjimus, įsimylėjimus, nusivylimus… Apie visą jausmų spektrą.
Kirilas: Spektaklis yra apie tragišką nesusikalbėjimą. Čia tiktų režisieriaus Wong Kar Wai žodžiai, kuris sako kad kiekvieną dieną sutinkame tūkstančius žmonių, kurie gali tapti mūsų gyvenimo dalimi, bet mus skiria 6 milimetrai – atstumas minioje…
Susijęstraipsniai
