Baltosios varnos” salone Alytuje pristatyta Antano A. Jonyno eilėraščių rinktinė „Sentimentalus romansas”. Poetas bendravo su gerbėjais, pristatė kūrybą, skaitė ją, vieną eilėraštį dedikuodamas ir tėvui, poetui A. Jonynui.
Literatūros gerbėjų salone susirinkusieji „Sentimentalų romansą” iš pradžių išgirdo iš įrašo: „aš mylėjau/tave/tau nežinant/tau nežinant/tave aš myliu/mano meilė/plati/kaip žvaigždynai/kaip žydėjimas/lauko gėlių…”. Irenos Ašakaitės, Olego Ditkovskio, a.a. Vytauto Kernagio išdainuoto kūrinio teksto autorius – Antanas Jonynas.
Tėvo eilėmis parašytos dainos fone Antanas A. Jonynas sutikimą pradėjo vieša archyvinių nuotraukų peržiūra ekrane. Po trumpo pristatymo autorius pristatė savo naujausią knygą. „Tyto alba” leidyklos siūlymu 2009 metais išleistoje eilėraščių rinktinėje spausdinami 1972-2002 metų laikotarpio kūriniai.
Anot poeto, atrinkti eilėraščius buvo sunku, bet užtat „Sentimentalus romansas” – tikrų tikriausia rinktinė knyga. Joje sutilpę visi eilėraščiai anksčiau jau skelbti. Leidinyje – 279 puslapių. Ar galima buvo daugiau? „Taip, bet nemėgstu storų knygų”, – atvirauja Antanas.
Autorius sąmoningai atsisako chronologinio sudarymo principo. Kokia leidinio sistema, struktūra? Antanas A. Jonynas: „šeši skyriai – šeši branduoliai, temos – problemos nuo meilės iki miesto, kur riba sąlyginė, o siužetas – lyrinis vyksmas”.
Kodėl „Sentimentalus romansas”? Antano A. Jonyno naujausios knygos pavadinimas sutampa su jo tėvo A. Jonyno eilėmis parašyta daina, tačiau tiesioginių sąsajų neturi. „Tokiu pavadinimu lyg apsidraudžiau nuo priekaištų dėl romantiškumo, sentimentalumo, jeigu tuo būčiau apkaltintas”, – sako poetas.
Knygos autorius įsitikinęs, kad „Sentimentalus romansas” – viena gražiausių dešimtmečio knygų. Ją iliustravo Sigutė Chebinskaitė, knygos apipavidalinimui panaudojusi abstrakcionisto Kazio Varnelio geometrines tapybos reprodukcijas.
Antanas A. Jonynas tvirtina, kad griežtumas ir švelnesnių poezijos formų priešprieša pagimdė saskambius, kurių rezultatas – nuostabiai graži knyga.
Alytiškiams, susirinkusiems į „Baltosios varnos” saloną poetas skaitė savo eiles: „…Viešpaties piršto vamzdis kaip visada nusitaikęs į žmogų” („Vakaro sutema”), „…Mirtis vis rudenesnė atrodo…” („Juodas bliuzas”), kurias skyrė ir savo tėvui.
Antaną A. Jonyną (g. 1953 m.) ir Antaną Jonyną (g. 1923 m.) skiria 30 metų, šis laiko skirtumas akcentuojamas sūnaus eilėraštyje „Tėvui. 1992″ („…Kaip ašaros krenta poetai…”).
Per 30 metų Antano A. Jonyno parašytų eilių knygos kaina simbolinė – 30 Lt. Įsigyti, atrodo, verta vien dėl šio autoriaus komentaro: „dabar rašau nedaug”…
Darius Babijonas
Knygos recenzija
Lietuvių poezijoje tokių kūrėjų kaip Antanas A. Jonynas daugiau nėra. Gal būtų, jei šio poeto kūrybos esmę sudarytų vien jo techninis virtuoziškumas (žinoma, ir šis bruožas A. A. Jonynui būdingas), techninių dalykų sunkiai, bet išmokstama. Tačiau Antanas A. Jonynas yra kur kas daugiau nei techniškai tobulas kūrėjas. Jis turi tą tikrojo poeto krislą, kuris neįgyjamas, su juo reikia gimti.
Paskutiniai trys dešimtmečiai, kai galime būti su A. A. Jonyno tekstais, poetine prasme, sakyčiau, saugiausi. Net jei rytoj visi poetai liautųsi kūrę, mums dar ilgai užtektų energijos, slypinčios tokių poetų kaip Antanas A. Jonynas kūryboje. Tai kur kas daugiau už Ignalinos atominę, net ir naująją.
Kęstutis Navakas
Susijęstraipsniai
