Daug kam buvo netikėta žinia, kai iš Bulgarijos atskriejo informacija apie įvairiaisnusikaltimais pagarsėjusio tautiečio Henriko Daktaro sulaikymą. Šis Kauno nusikaltėlis jau kurį laiką slapstėsi ir pusė Lietuvos tik gūžčiojo pečiais – vargu, ar jį pavyks sugauti. Pasirodė informacija, kad jis matytas Ispanijoje, kiti teigė, kad vargu, ar jis rizikuotų dar likti Europoje. Tokias spėliones ir pesimizmą lėmė policijos struktūrų darbo specifika ir slaptumas. Akies krašteliu žvilgterkime į tokių nusikaltėlių gaudynių virtuvę.
Henriką Daktarą Varnos priemiestyje sulaikė Bulgarijos kriminalinė policija, remdamasi kolegų iš Lietuvos pateikta informacija. Toks dviejų šalių policijos bendradarbiavimas nėra retas reiškinys Europos Sąjungoje. Tai ne vien partnerystė ir pagalba, bet ir galimybė saugoti savo šalies tvarką – H. Daktarui Bulgarijos pareigūnai iš karto pateikė savus kaltinimus dokumentų klastojimu. Be to, vykdant bendrą operatyvinę veiklą apsaugomi tos šalies, kurioje slapstosi nusikaltėlis, žmonės. Pavyzdžiui, H.Daktarui ir jo grupuotei priskiriama apie 200 įvairių nusikaltimų, tarp kurių apie 30 žmogžudysčių.
Ką H.Daktaras nuo šiol žinos apie Europos policiją
Ant „henytės” rankų spragtelėjus antrankių užraktui, netrukus iš konfidencialumo šydo pasirodė informacija, kad prie sulaikymo prisidėjo ir Didžiosios Britanijos, Norvegijos bei Ispanijos policija. Talkino ir mažiau pažįstamos ES organizacijos – Europolo – pareigūnai.
Europolas yra organizacija, tvarkanti kriminalinės žvalgybos informaciją ir kurios tikslas yra didinti bendradarbiavimą tarp šalių narių institucijų, kovojančių su organizuotu nusikalstamumu ir terorizmu. Paprasčiau tariant, jei nebūtų Europolo, keičiantis operatyvine informacija reikėtų pereiti daug institucinių ar net diplomatinių slenksčių – o tai sudarytų prielaidas informacijos nutekėjimui. Be to, gaudant pavojingus nusikaltėlius nevalia švaistyti laiko – tai kainuoja ir pinigus, ir žmonių gyvybes.
Nusikaltėliai – nei herojai, nei autoritetai
H. Daktarui skiriami labai dviprasmiški epitetai – iš pradžių spaudoje, o po to ir iš žmonių lūpų girdėti ir „autoritetas”, ir „nesugaunamasis”. Tačiau sėkmingai sulaikymo operaciją įvykdę pareigūnai sufleruoja mums pragmatiškai ir blaiviai žvelgti į žmogų, garsėjantį sunkiausiais nusikaltimais. Taip parodytume pagarbą apie savo darbą dažniau tylintiems pareigūnams ir mus saugančioms Lietuvos bei ES organizacijoms.
Šiais metais dešimtmetį švenčiantį Europolą Lietuvoje atstovauja ir ryšius palaiko Lietuvos policija, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijos. Būtent šių dviejų ministerijų vadovai priklauso tarybai, kuriai atskaitingas visas Europolas. Šiuo metu jame dirba 610 žmonių, iš jų maždaug šeštadalis yra deleguoti įvairių šalių tarnybų – policijos, imigracijos, muitinės ir kitų.
Nors panašu, kad H.Daktaro istorija iš laikraščių puslapių greitai persikels į teismo salėje, o vėliau nuguls kartu su juo į kalėjimo kamerą, mūsų šalis pirmą kartą taip akivaizdžiai galėjo įsitikinti tarnybų organizuotumu. Juk reikia pripažinti, kad atvira erdvė Europoje sudaro sąlygas ne tik teigiamiems dalykams. Labiau mobilūs ir organizuoti darosi pavojingi nusikaltėliai, todėl jų persekiotojai turi taip pat nuolat tobulėti. Aktualiausios nusikalstamumo problemos – prekyba narkotikais, žmonėmis, pinigų plovimas – apeina ne tik įstatymus, bet ir valstybių ribas.
Susijęstraipsniai
