Šiųmetė stojimo į šalies aukštąsias mokyklas „kampanija” turėjo parodyti visai realias kai kurių kolegijų galimybes sėkmingai konkuruoti su universitetais. Tačiau atsitiko priešingai. Kol kas tyli abi šalys – ir kolegijos, ir universitetai. Tyli ir ministerija. Tačiau apie viską – iš eilės.
Studentai skaičiuojami po priėmimo
Realiai – taip. Tačiau ne mažiau realias prognozes kiekviena aukštoji mokykla (ir universitetai, ir kolegijos) galėjo kurti jau remdamasi gautų prašymų skaičiais. Todėl visiškai natūralu, kad dvi pirmaujančios Lietuvos kolegijos (Vilniaus ir Kauno) pagrįstai manė, kad šiemet jos tikrai turės iš ko rinktis. Štai Vilniaus kolegija pagal prašymų, kuriuose pirmuoju pageidavimu nurodoma konkreti aukštoji mokykla, skaičių nedaug teatsiliko nuo visų mūsų aukštųjų mokyklų lyderio Vilniaus universiteto. Mat jį pirmuoju numeriu įvardijo 7 655 stojantieji, o Vilniaus kolegiją – 7 227. Kauno kolegija daugiau kaip trečdaliu (4 843 pateikti prašymai) lenkė ketvirtoje vietoje pagal minėtąjį rodiklį atsidūrusį Mykolo Romerio universitetą (2 970 prašymų).
Žodžiu, šiųmetė stojimo į šalies aukštąsias mokyklas „kampanija” turėjo parodyti realias kai kurių kolegijų galimybes sėkmingai konkuruoti (ir dėl gabesnių studentų, ir dėl „krepšelių”) su savo „vyresniaisiais broliais” – universitetais. Tačiau šie ne veltui yra „vyresni”. Pamatę, kuo jiems gresia toks stojančiųjų į aukštąsias pasiskirstymas, jie įgyvendino operaciją, tarkime, kodiniu pavadinimu „Išdurkime” kolegijas”.
Kaip buvo padaryta?
Kombinacija buvo atlikta taip. Šiemet į visas aukštąsias mokyklas iš viso stojo 37 010 vaikinų ir merginų. Tik universitetines programas pasirinko 13 977 stojantieji, tik kolegines – 7 739. Dėl šių jokio mūšio tarp universitetų ir kolegijų, aišku, nebuvo. O štai dėl tų 15 294 stojančiųjų, savo prašymuose nurodžiusių po keletą universitetų ir kolegijų, užvirė tikras mūšis. Tiksliau – jokio mūšio nebuvo, tiesiog tylutėliai buvo įgyvendinta minėtoji operacija. Jos esmė tokia: visi minėti stojantieji, savo prašymuose nurodę įvairias aukštąsias mokyklas, automatiškai buvo priimti į… universitetus. Net jei stojantysis pirmuoju numeriu įrašė kolegiją X, o paskutiniu – universitetą Y, jis vis tiek buvo priimtas į universitetą Y. Beje, priimtas į mokamas grupes.
Ir tik po liepos 22 dienos, kai universitetai į mokamas grupes (ir tik į jas) susirinko, ką tik galėjo, nustebusios kolegijos pamatė, kaip „vyresnieji broliai” jas „išdūrė”.
Kas valdo skaičiavimo mašiną, tas valdo ir…
Stojamuosius egzaminus į aukštąsias mūsų šalies mokyklas ir visą jų tvarką organizuoja Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO). Šią organizaciją tradiciškai sudarė visų universitetų rektoriai, „dėl kvapo” įsileidę poros kolegijų direktorius. LAMA BPO kasmet pasirūpina priėmimui į aukštąsias mokyklas organizuoti reikiama programine įranga. Tai taip pat tradiciškai atlieka Kauno technologijos universiteto (KTU) programuotojai. Matyt, dėl to, kad LAMA BPO valdybos pirmininku yra išrinktas P. Žiliukas. O jis – kartu ir KTU prorektorius.
Tad šiųmetis kazusas dėl stojančiųjų tik patvirtino draugo Stalino frazę: „Nesvarbu balsavusiųjų skaičius, svarbu, kas tuos balsus skaičiuoja.” Vienos kolegijos vadovas, prašęs neskelbti jo pavardės, pasakojo, kad prieš liepos 22-osios naktį sulaukė pasipiktinusio programuotojo iš Kauno skambučio: „Ar jūs suprantate, kas daroma?” Direktorius dabar atvirai prisipažįsta, kad nei vidury nakties, nei kitomis dienomis to dar nesuprato. O kai suprato (ne jis vienas, o visų šalies kolegijų vadovai), jau buvo per vėlu. Tiesa, tie pora kolegijų direktorių dar bandė protestuoti LAMA BPO tarybos posėdyje. Tačiau ten buvo pasielgta labai demokratiškai: bendru balsavimu nubalsuota už tai, kad viskas atlikta nepriekaištingai ir stojamųjų tvarkos keisti nereikia. Kas buvo ta šitaip balsavusi dauguma, tikriausiai nereikia įvardyti.
Prasidės judėjimas iš aukštųjų į kolegijas?
Po įsimintinos liepos 22 dienos automatiškai įstojusieji į universitetus turėjo tik tris dienas iš naujo pateikti prašymą stoti – tik jau į konkrečią aukštąją mokyklą. Greitai susiorientavusių ir padavusių prašymus stoti į kolegijas asmenų per tą trumpą laikotarpį atsirado 529. Tačiau prasidėjus mokslo metams, o juo labiau „ataušus” stojančiųjų ir jų tėvų galvoms, norinčiųjų pakeisti aukštąją mokyklą gali būti gerokai daugiau. Be abejo, pagrindinė tokių studentų judėjimo priežastis bus pinigai, nes dauguma studijų kolegijose kainuoja vidutiniškai dvigubai pigiau nei universitetuose. Tad dabar, praėjus įstojimo euforijai, ką tik iškepti pirmakursiai (juo labiau – jų tėvai) ima galvoti: „O iš kokių lėšų aš mokėsiu už studijas?”
Iš tos pusės tūkstančio ryžtingųjų, iš karto parašiusių prašymus stoti į kolegijas, kai kurie įstojo į mokamas, kai kurie – į valstybės finansuojamas studijų vietas. Tačiau dabar norintieji pereiti iš mokamų studijų universitete į analogiškas studijas kolegijose galės rinktis taip pat tik mokamas studijas. Aišku, jei yra vietų vienoje ar kitoje grupėje. Ir, žinoma, jei jų stojamieji rezultatai bus priimtini vienai ar kitai kolegijai. Nes šiemet universitetai, besivaikydami pinigų (todėl vos ne visus iš eilės stojančiuosius priimdami į mokamas grupes), prisirinko ir gana silpnų abiturientų.
Kaip bus kitąmet?
Matydama liepos pabaigoje susidariusią padėtį, Švietimo ir mokslo ministerija nutylėjo, nes ir ji sužinojo jau tik patį faktą, be to, įtampa aplink ministrą tuo metu buvo nemaža. Tačiau ar tokia universitetų kombinacija prieš kolegijas nepasikartos ir kitais metais?
Kas gali pakeisti situaciją? Matematinį viso stojimo proceso programavimą vis tiek turės atlikti kažkurio universiteto programuotojai – „iš šalies” tokių kolektyvų nėra. Tačiau ar šį kartą bus aktyvi ministerija ir užtikrins atvirą bei sąžiningą šalies aukštųjų mokyklų konkurenciją?
Arūnas Marcinkevičius
Susijęstraipsniai
