Vadovaujantis šūkiu: gyvenimas trumpas, kvaila jį eikvoti miegui, XX a. trečiajame dešimtmetyje daugelyje šalių buvo atliekami miego trumpinimo eksperimentai. Juose dalyvaudavo savanoriai, turėdavę kuo ilgiau išbūti be miego ir atlikti įvairias užduotis. Jau po paros blogėdavo tiriamųjų atmintis, po dviejų bemiegių parų žmonės tapdavo irzlūs arba apatiški, po trijų parų pasireikšdavo chroniškos ligos, tiriamieji prarasdavo valią ir tapdavo lengvai manipuliuojami. Kai kurie nemiegoję išbūdavo 3-4 paras, kai kas „ištraukdavo” iki 6, bet dauguma užmigdavo jau trečią parą.
Žodžiu, nė vienas eksperimentas nepadėjo nustatyti, kiek žmogus gali išbūti be miego. 1964 m. amerikietis vyresnių klasių moksleivis Rendis Garneris siekė rekordo – išbuvo be miego 11 parų. Vėliau gyrėsi, kad būtų galėjęs ir daugiau, bet jam baigėsi atostogos. Po eksperimento Rendis medikų prižiūrimas išmiegojo 14 valandų, pabudęs jautėsi žvalus. Tokie eksperimentai patvirtina, kad žmogus gali reguliuoti miegą, tik kol kas neaišku, kokį poveikį tai daro organizmui.
Taigi nėra vieningo atsakymo, kiek būtina miegoti. Mokslininkai pateikia skirtingus atsakymus.
Daugelis cituoja Napoleoną. „Keturios valandos – vyrams, penkios – moterims, šešios – idiotams”, – sakė garsusis karvedys apie sveiko miego trukmę. Jis eidavo miegoti 9 vakaro, o pirmą nakties atsikeldavo žvalus ir darbingas.
V. Čerčilis nevisaverčiais laikė tuos, kurie miega daugiau kaip šešias valandas per parą. Prie jų tenka priskirti ir Einšteiną: profesorius dažniausiai miegodavo 12 valandų per parą. Skiriasi net gydytojų rekomendacijos dėl miego trukmės. Pavyzdžiui, japonų medikai iš Nagojos universiteto net 12 metų tyrė 110 tūkst. žmonių. Remdamiesi tyrimų duomenimis, jie padarė išvadą: tie, kurie miega 7 val. per parą, gyvena ilgiau, negu tie, kurie miega 6 ar 8-9 valandas.
Daugelio medikų nuomonės sutampa: moterims būtina miegoti truputėlį ilgiau negu vyrams, o žiemą visiems reikia miegoti truputėlį ilgiau negu vasarą. Kiek miegoti, priklauso nuo individualių poreikių. Beje, miegoti daugiau negu būtina beveik taip pat kenksminga, kaip ir neišmiegoti. Medikų teigimu, miegoti reikia 7-8 val. per parą.
Gydytojai atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu labai išplito vadinamoji „miego bulimija” – neišmiegojus per darbo savaitę atsigriebiama laisvomis dienomis ir po pusę šeštadienio bei sekmadienio praleidžiama lovoje. Toks režimas gali sukelti sunkių sveikatos problemų.
Daug protingiau (nors sunkiau) gyventi vienodu režimu tiek darbo, tiek išeiginėmis dienomis. Kad protinė veikla būtų gera, o savijauta palyginti nebloga, „vidutinis statistinis žmogus” turi miegoti ne mažiau kaip 6 val. 40 minučių per parą.
Esmingai miego klausimą sprendė Leonardas da Vinčis. Jis nemiegodavo naktį, bet kas keturias valandas guldavosi pasnausti 15 minučių, tad per parą miegodavo tik 1,5 val. Ir visada atrodė žvalus.
Siūlyti sekti Leonardo da Vinčio pavyzdžiu rizikinga: panašaus miego režimo laikosi šiuolaikiniai sektantai. Jie meldžiasi kiaurą parą kas 2-3 val. Nuolat pabusdamas naktį, kai dar neprasidėjusi greitojo miego fazė, žmogus praranda jėgas, nebeįstengia kritiškai vertinti gaunamos informacijos.
Daugelio Viduržemio jūros šalių gyventojai miega ir naktį, ir dieną, popiet. Gydytojų teigimu, kaip tik dėl siestos (popietinio miego) mažėja širdies ir kraujagyslių ligų atsiradimo rizika. O gal teigiamą poveikį daro Viduržemio jūros tautų virtuvė, kurioje daug žuvies bei daržovių, ir jūros oras?
Beje, po pietų mėgo prigulti popiežius Jonas Paulius II ir minėtasis V. Čerčilis. Šiaip ar taip, dar neteko girdėti, kad pokaitis būtų žalingas. Problema ta, kad dabartinėmis sąlygomis darbe įmanoma nusnausti nebent pusvalandį krėsle.
Kiek miega žinduoliai?
. Asilas, arklys, žirafa ir stirna miega tik 3 val. per parą.
. Delfinas – 7 val.
. Dramblys, ožka, avis ir karvė – 4 val.
. Kurmis ir šuo – 9 val.
. Makaka, babuinas, šimpanzė ir mažas ožiukas – 10 val.
. Bebras, lapė ir jaguaras – 11 val.
. Šinšila, žiurkė ir pelė – 13 val.
. Katė, voverė, šoklys ir burundukas – 19 val.
. Oposumas – 19 val.