Antano Juozapavičiaus vardo tiltas pastatytas ant 4 taurų vandenyje ir 2 atramų krantuose. Tilto aukštis – 20 m; ilgis – 194.7 m.; plotis – 10.20 m.; šaligatvio plotis – 1.20 m.; turėklų aukštis – 1.12 m. Įdomu tai, kad šis tiltas visuomet (išskyrus caro laikus) buvo vadinamas žmonių vardais.
Dabar mes jį žinome kaip Antano Juozapavičiaus tiltą, tokį jį žinojo ir tarpukario Alytuje. Sovietmečiu jis buvo pakrikštytas Tomo Tamulevičiaus vardu. 1909 metais pastatytas tiltas per Nemuną sujungė abi miesto dalis. Tai buvo trečias tiltas per upę ties Alytumi. Skirtingai nuo pirmų dviejų šis buvo medinis. Iki 1909 metų susisiekimas per Nemuną tarp Pirmojo ir Antrojo Alytaus vykdavo pontoniniu tiltu, kurį rusai pastatė, pradėjus Alytaus tvirtovės statybą. Tilto priežiūrą vykdė kariuomenės inžineriniai daliniai, dislokuoti Alytuje. Iš čia kilo Pontono kareivinių pavadinimas. Medinis miesto tiltas buvo 7 angų ir apie 7 metrų aukščio. Tilto vidines atramas saugojo keturios masyvios lytlaužos, apkaltos metalo lakštais. Statytojai turėjo Rytiniame tilto krante, Pirmajame Alytuje, nukasti kalvą.
Tolimesni istoriniai įvykiai nebuvo palankūs šiam statiniui gyvuoti. Šis tiltas, kaip ir kiti Alytaus tiltai kelis kartus buvo sugriautas, atstatytas, perstatytas ir remontuojamas.
Oficialus atstatyto naujojo tilto atidarymas įvyko 1938 metais. Tilto atidarymo klausimas svarstytas Alytaus miesto tarybos posėdyje 1937 m. gruodžio 2 d. Taryba vienbalsiai nutarė tilto atidarymo iškilmes suruošti. Taryba pageidavo, kad tilto atidarymo iškilmės būtų suderintos su karininko Juozapavičiaus žuvimo diena, būtent 1938 m. vasario mėn. 13 d. Tado Navicko knygoje, išleistoje 1988 m. Čikagoje, rašoma: „1938 m. rugsėjo mėnesio pradžioje buvo oficialiai atidarytas naujas karin. A. Juozapavičiaus vardo miesto tiltas. Jis buvo statomas vien lietuvių inžinierių, k. a. inž. L. Tuskenio, inž arch. F. Vizbaro ir kt. Tiltas buvo pradėtas statyti 1936 metais, baigtas, nors ir negalutinai, 1937 m. rudeni. (…) Naujojo tilto pastatymas Susiiekimo ministerijai kainavo apie 1.300.000 litų. Kairiajame Nemuno krante buvo įrengta pakeliamoji stotis, kad, ateityje užtvenkus Nemuną, būtų galima pakelti tiltą laivams praplaukti. Skulp. J. Zikaras pagamino iš bronzos du bareljefus, kurie buvo pritvirtinti iš Alytaus II pusės. Kairiame šone buvo įmontuotas bareljefas su užrašu „Karininkas A. Juozapavičius, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę”, o dešiniame šone „Didvyriškas karininko A. Juozapavičiaus žuvimas ant Alytaus tilto 1919 11 13 d.” 1938 metais alytiškiai jau džiaugėsi moderniu gelžbetoniniu miesto tiltu per Nemuną. Ir senas medinis tiltas, ir naujas gelžbetoninis buvo pavadinti karininko Antano Juozapavičiaus vardu. Naują tiltą papuošė skulptoriaus J. Zikaro sukurti bareljefai, kuriuose įamžintas žuvusio karininko atminimas. Tilto šiauriniame galo vienas bareljefų vaizdavo raitą karininką, vadovaujantį kariams, kitas – Juozapavičiaus žuvimą; plokščių apačioje buvo bareljefo siužetą nusakantys įrašai. Tilto pietiniame gale buvo plokštė su Alytaus miesto herbo bareljefu ir įrašytu tilto vardu. Kitos plokštės įrašas teikė žinių apie tiltą ir jo statytojus. 1944 tiltą apgriovė besitraukiantys hitlerininkai. 6 dešimtmetyje valdžios nurodymu bareljefai buvo pašalinti. 7 dešimtmečio pradžioje vietos valdžia tiltą pavadino Tomo Tamulevičiaus vardu ir pritvirtino plokštes su įrašytu naujuoju vardu.
Naudota literatūra
1. Navickas, Thaddeus. Alytus ir jo apylinkės : monografija / Tadas Navickas. – Chicago : Lietuvių istorijos draugija, 1988. – 288 p
2. Aničas J. Karininkas Antanas Juozapavičius. – Vilnius, 1994
3. Banionis J. Antano Juozapavičiaus tilto bareljefai // Nukentėję paminkalai .- Vilnius, 1994
Straipsnis paimtas iš wiki principu kuriamos gyvos krašto enciklopedijos www.grazitumano.lt. Visą straipsnį galite rasti čia.