Prie Lazdijų miesto prigludusiame Staidarų k. iškilmingai atidengtas ir pašventintas Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui skirtas paminklas, kurį sukūrė tautodailininkas, medžio skulptorius iš Alytaus Kęstutis Benedikas. Pažymėti šią mūsų valstybei svarbią datą visus čia gimusius bei augusius, gyvenusius sukvietė prieš dvejus metus įkurtos kaimo bendruomenės valdybos nariai. Graži šventė, prasidėjusi šeštadienio popietę, tęsėsi iki vėlumos.
Kaimo žmonių susitikimas prasidėjo malda prie protėvių kapų
Pirmiausia staidariškiai suvažiavo prie senųjų kaimo kavinaičių, kur Lazdijų dekanato vicedekanas, Lazdijų šv. Onos bažnyčios klebonas, kun. Gintaras Urbštas aukojo šv. Mišias už gyvus ir mirusius Staidarų žmones, kartu su jais meldė Dievo palaimos, sveikatos, gražesnio ir geresnio gyvenimo. Po pamaldų, kaip priimta birželio mėnesį, visi sukalbėjo Jėzaus Širdies litaniją. Tuomet klebonas pašventino kapinaitėse pastatytą naują kryžių, pats pirmas jį pabučiavo ir pakvietė taip padaryti visus staidariškius.
Pagerbus mirusiųjų atminimą, ilga automobilių ir karietų virtinė pravažiavo keliu, kur kadaise, prieš iškeliant į vienkiemius, buvo įsikūręs gatvinis kaimas. Susitikimo dalyviai stabtelėjo ten, kur seniau stovėjo palivarkas, kurį dabar mena tik beržų alėja. Ilgėliau visi sustojo prie senojo kaimo kryžiaus, nes tai šventa ir brangi vieta, kurioje nuo caro laikų pagerbiami visi žuvę už Lietuvos laisvę. Ėjo metai, vienas kryžius keitė kitą, kol 1921 m. IX – sios šaulių rinktinės nariai pastatė metalinį, per visas negandas išlikusį iki šių dienų. .
Kai kryžių apsupo žmonės, Staidarų kaimo bendruomenės pirmininkas Saulius Petrauskas paprašė visus žuvusius už Lietuvą pagerbti tylos minute.
Dabartiniai Staidarų gyventojai taip pat panoro įamžinti šiuos Lietuvai neeilinius metus, kai švenčiamas 1000 – metis, ir meno kūriniais pagražino savo kaimą. Dabar visus, atvažiuojančius į Staidarus pasitiks alytiškio, kurio kilmės šaknys yra Lazdijų r., tautodailininko, medžio skulptoriaus Kęstučio Benediko ir kalvio iš Veisiejų (Lazdijų r.) Juozo Varnelio sukurti riboženkliai. O kaimo centre, pačioje gražiausioje vietoje Lietuvos valstybės jubiliejų primins K. Benediko išskaptuota skulptūra.
Čia ir įvyko kaimo šventės kulminacija, kai klebonas, kun. G. Urbštas pašventino skulptūrą, o su šeima į Staidarus atvykęs skulptorius irgi panoro tarti kelis žodžius. Pasak Kęstučio, jeigu žvelgsime iš kosmoso arba per mikroskopą – juk viskas supanašėja, todėl jis ir pavaizdavo plaukiančią Lietuvą, o Staidarus – kaip visatos centrą, nes taip gali būti. Skulptorius teigė paminkle įkūnijęs ir staidariškių sielas ir labai dėkingas jiems, už dvasingumą, kad taip puoselėja lietuvybę, kad taip gražiai švenčia tūkstantmečio jubiliejų.
Prie naujojo paminklo kaimo žmones pasveikino Seimo narys Justinas Karosas, Lazdijų r. savivaldybės meras Artūras Margelis, Punsko viršaičio pavaduotojas – valsčiaus sekretorius Jonas Vaičiulis. S. Petrauskas kaimo bendruomenės vardu jam ypač padėkojo, nes šio punskiečio dėka Suvalkų valstybiniame archyve surasta kunigaikščio Boguslavo Radvilos privilegija, pasirašyta 1666 m., kur pirmą kartą paminėtas Staidarų k. vardas. B. Radvila, Lietuvos arklininkas, Prūsų generalinis gubernatorius (vietininkas) už tarnystę Mateušui Gavianovskiui ir jo palikuonims suteikė Steiderius, taip XVII a. vadintas kaimas.
Už širdies griebiantis graudulys, susitikimo džiaugsmas ir … dzūkiškos vaišės
Pasigrožėję naująja skulptūra ir prie jos nusifotografavę staidariškiai šventę tęsė Beniaus Rūtelionio kieme, kur ant išpuoselėtos ir gražiai nušienautos pievelės stovėjo estrada ir stoginės su stalais. Tvenkinyje žydėjo baltos ir violetinės vandens lelijos, o alpinariumuose – daugybė gėlių, kvepėjo šviežiomis braškėmis ir gardžiais patiekalais. Kol kaimo bendruomenės pirmininko S. Petrausko draugas Gintas Pečiulis virė žuvienę, bulves su lupena ir grikių košę, susitikimo dalyviai toliau klausėsi sveikinimų ir koncerto. Lazdijų seniūnas Valdas Petras Mikelionis kreipdamasis į staidariškius priminė, kad seniūnijoje yra 56 kaimai, o Staidarai – vienas gražiausių ir tvarkingiausių. Čia stovi 17 sodybų, gyvenamąją vietą yra deklaravę 53 žmonės, o nuolat gyvena – 48. Seniausias kaimo gyventojas yra Vytautas Apanavičius, kuriam 86 m., o jauniausias – Kajus Antanas Goborovas, Beniaus Rūtelionio ir jo žmonos Danutės anūkėlis. V. P. Mikelionis taip pat sakė, kad daugiausia vaikų – aštuonis – išaugino Onutė ir Petras Kazlauskai. Dar seniūnas kalbėjo, kad per kaimo šventę norėta apdovanoti gražiausios sodybos savininkus, bet Staidaruose tiesiog neįmanoma išrinkti gražiausios, nes čia gyventojai labai puikiai puoselėja savo aplinką. Todėl nuspręsta apdovanoti Reginą Vetchoratovienę, kuri rūpestingai prižiūri senąjį kryžių. Pasak V. P. Mikelionio, jeigu visi kaimai tokie būtų, tai nereiktų nei seniūnijos, nei seniūno.
Šventėje dalyvavo per 200 žmonių, staidariškiai atvyko iš Alytaus, Kauno, Kėdainių, Jonavos, Lazdijų, sveikinosi, džiaugėsi ir kalbėjosi. Jų visų laukė didelė staigmena, kai sužinojo, jog kaimo bendruomenė jau yra sukūrusi tinklalapį www.staidarai.projektas.lt. O dar didesnę staigmeną pateikė lazdijiškis, ilgametis pedagogas, literatas Visvaldas Masėnas, kuris kiekvienam šventės dalyviui padovanojo jo parašytą kaimo istoriją pavadintą ,,Gyvoji atmintis. Pasakojimas apie Staidarų kaimo praeitį ir dabartį”. Dar visi gavo ir po gražiai įrėmintą kunigaikščio Boguslavo Radvilos privilegiją, o S. Petrauskas kiekvienam padovanojo po ženkliuką ir puodelį, kur kaimas nufotografuotas iš paukščio skrydžio.
Susigraudinę staidariškiai vartė knygos lapus ir prisiminė pokario kovas, tremtis, vienkiemius negailestingai naikinusią ir iš namų variusią melioraciją. Jie pasididžiuodami kalbėjo, kiek daug jaunų vyrų tapo partizanais, o į stribus ir pokario milicininkus nenuėjo nė vienas. Su grauduliu pasakojo apie gretimame kaime, Papečiuose, veikusią mokyklą, vaikystės dienų išdaigas, pirmąsias simpatijas ir meiles. Kai kurie liūdnai prisipažindavo, kad jų tėvų namų jau nėra, bet vis tiek atvažiavę pirmiausia aplankė tą vietą, bent į medžius pasižiūrėjo. Kitur įsikūrę Staidarų vaikai sakė visuomet atvykstantys per Vėlines, daugelis atvažiuoja ir į šv. Onos atlaidus Lazdijuose, o šis kvietimas jiems tapo netikėta ir malonia staigmena. Dar jie teigė esą sužavėti Seimo nario Justino Karoso, mero Artūro Margelio ir jo žmonos Linos, buvusio mero Romo Apanavičiaus dėmesiu, na, o kaip atsidėkoti vicemerui B. Rūtelioniui ir kaimo bendruomenės pirmininkui S. Petrauskui – tikino, kad žodžių jiems pritrūksta, tokie yra dėkingi.
Dideliais plojimais sutiktas vicemeras, buvęs Verstaminų žemės ūkio bendrovės pirmininkas Benius Rūtelionis, kuriam vadovaujant kaime iškilo patys gražiausi Staidarų namai. Tai jo parašas tuomet nulėmė, kad čia buvo galima kurtis, statyti, gyventi.
Gražius eilėraščius apie Dzūkiją skaitė šventės vedėja Marceliutė (Daiva Andruškevičienė), koncertavo Lazdijų r. neįgaliųjų ansamblis ,,Atjauta”, smagiai grojo ir dainavo Lazdijų kultūros centro ansamblis ,,Kryžkelė”, (ansamblių vadovai – Roma Smirnovienė ir Romas Mazėtis), šauniai šoko šventės dalyviai.
Na, o vėliau prasidėjo vaišės ir tik tokios, kokios būna Dzūkijoje: dešros iš briedienos, keptos stirnos kulšys, keptas bebras, įdarytos žuvys ir dar daugybė kitų gardumynų. Lazdijų simboliai yra žirgai ir žuvienė, todėl be jų šventė, juk švente nesivadintų! B. Rūtelionio draugai iš Lazdijų žirgininkų klubo, daugiamečiai arimo varžybų arkliais Veisiejuose čempionai ir prizininkai Bernardas Blažauskas, Algirdas Motiejūnas ir Antnas Macionis nenuilsdami visus norinčius vežiojo karietomis. Kareiviškoje krosnyje išvirė lazdijietiška žuvienė, bulvės su lupena ir grikių košė pagal biržietišką receptą. Aišku, kad buvo ir samanės, tikros dzūkiškos, pagardintos ir paspalvintos ąžuolo žieve.
Laima STANKEVIČIŪTĖ „ŪP” korespondentė