Alytaus miesto savivaldybė, vadovaudamasi Alytaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintais Alytaus miesto garbės piliečio vardo suteikimo nuostatais, pateikia informaciją apie siūlomus kandidatus Alytaus miesto garbės piliečio vardui gauti.
Jonas Vytautas Pavilonis
Jonas Vytautas Pavilonis gimė 1944 m. gruodžio 2 d. Dambavos k., Marijampolės r. Choro dirigentas ir pedagogas. Mokėsi Marijampolės internatinėje ir vaikų muzikos mokykloje. Mokydamasis muzikos mokykloje, valtorna grojo moksleivių pučiamųjų orkestre. 1963 m. įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (mokėsi A. Baužinsko valtornos klasėje), grojo studentų pučiamųjų ir simfoniniame orkestre, bet netrukus buvo pašauktas į sovietų armiją.
Tarnaudamas Sovetske (Tilžėje), grojo profesionalų pučiamųjų orkestre klarnetu ir džiazo orkestre fortepijonu. Grįžęs iš kariuomenės, 1967-1972 m. choro dirigavimo studijas neakivaizdiniu būdu tęsė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (doc. J. Karoso klasė).
Nuo 1966 m. pradėjo vadovauti Alytaus rajoninių kultūros namų estradiniam ansambliui, 1967-1984 m. vadovavo rajkoopsąjungos moterų vokaliniam ansambliui ,,Goda”, kuris buvo respublikinių „Sidabrinių balsų” konkursų laureatas ir prizininkas. Vėliau sukūrė ir vadovavo Alytaus mašinų gamyklos mišriajam chorui, kuris tapo 1970 m. respublikinės dainų šventės konkurso prizininku.
Reikšmingi veikla dirbant su Alytaus šaldytuvų gamyklos vyrų (1983-1987) ir švietimo darbuotojų moterų (1984-1986) chorais. Profesionalumu išsiskyrė Maestro vadovaujamas švietimo darbuotojų moterų vokalinis ansamblis (1986-1988), tapęs 1986 m. respublikinio „Sidabrinių balsų” konkurso laureatu. Dirbo Dzūkijos vidurinės mokyklos muzikos mokytoju ir vyresniųjų klasių merginų choro vadovu – parengė jį 1997 m. Lietuvos moksleivių dainų šventei ir 1998 m. II Pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje.
Vaisingiausiai ir ilgiausiai trunkanti J. V. Pavilonio veikla su Alytaus miesto mišriuoju choru „Putinas”, kuriam pradėjo vadovauti 1973 m. (anksčiau choras priklausė Alytaus rajono kultūros namams) ir išugdė jį iki pavyzdingos choro studijos. Nuo 1975 m. choras ,,Putinas” dalyvavo visose respublikinėse ir Pasaulio lietuvių dainų šventėse Kaune ir Vilniuje. Yra pelnęs pirmąsias ir kitas prizines vietas respublikinėse dainų šventėse, S. Šimkaus, Č. Sasnausko ir M. K. Čiurlionio konkursuose, liaudies dainų festivaliuose.
1993 m. dalyvavo tarptautiniame chorų konkurse Švedijoje (Oskarshamno mieste). 1996 m. Vokietijoje su Braunschweigo miesto simfoniniu orkestru, Filharmonijos choru ,,Sine Nomine” ir solistais atliko A. Dvoržako „Stabat Mater” (išleistos dvi plokštelės) ir 1999 m. su to paties Vokietijos miesto simfoniniu orkestru, choru ir solistais atliko A. Bruknerio ,,Grosse Messe in f-moll” (Didžiosios mišios f-moll) ir F. Šuberto ,,Magnificat” (išleista kompaktinė plokštelė). Choras yra parengęs ir daugiau stambesnių kūrinių, koncertavęs daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių, dainavęs įvairiuose kultūros renginiuose Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje ir kitur.
Nuo 2000 m. maestro J. V. Pavilonio iniciatyva ir rūpesčiu tęsiasi Putino choro kūrybinis bendradarbiavimas su Vokietijos Hesseno žemės Ober-Bessingeno bendruomenės choru, 2007 m. atšventusiu savo veiklos 125-metį. Kartu surengtos jau trys chorinės dainos tarptautinės šventės Lietuvoje, Putino choras du kartus dalyvavo renginiuose Ober-Bessingene ir kituose Hesseno žemės miestuose.
J. V. Pavilonis – Trakų, Alytaus, Prienų, Varėnos, Veisiejų rajonų dainų švenčių ir 1994 m. I Pasaulio lietuvių dainų šventės Kaune dirigentas. 1989-1994 m. Lietuvos chorų sąjungos prezidiumo narys, yra Lietuvos muzikų draugijos narys, buvo Dainavos krašto pirmininkas. Kuria, harmonizuoja ir aranžuoja dainas chorams bei vokaliniams ansambliams. 1985 m. apdovanotas Kultūros žymūno ženklu.
Stasys Taškūnas
Stasys Taškūnas gimė 1897 m. Ežerėnų (dabar Zarasų) aps., Salako vls., Mikališkės vnk. Mokėsi Ežerėnų mokykloje. 1918 m. baigė Petrapilio aukštesniosios statybos technikos mokyklos Architektūros skyrių. Po Pirmojo pasaulinio karo atvyko į Alytų: nuo 1921 m. dirbo Karo butų skyriuje, vėliau – vyr. techniku prie III Karo apygardos statytojo Alytuje, kurį laiką dėstė matematiką Alytaus aukštesniojoje miškų mokykloje. 1929 m. S. Taškūnas paskirtas Alytaus miesto ir apskrities inžinieriumi. Nuo 1935 m. – apskrities inžinierius. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, atleistas iš darbo. Netrukus jis su šeima buvo iškeldintas ir iš nuosavo namo Margio gatvėje, apgyvendintas pas svetimus žmones. Paties inžinieriaus projektuotas modernus namas, kuriuo šeima pasidžiaugė tik dvejus metus, atiteko saugumo viršininkui.
Išvarytas iš namų, netekęs mėgstamo darbo, inžinierius skaudžiai išgyveno. Įsidarbino dešimtininku prie kelių statybos Trakuose. 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas už tai, kad priklausė Lietuvos šaulių ir Lietuvių tautininkų sąjungoms. Drauge su kitais nelaimingaisiais iš Trakų išvežtas į Archangelsko sritį Rusijoje. Mirė Jercevo (Ertsev) pataisos darbų lageryje 1942 m. liepos 22 d. S. Taškūno darbo metus mūsų mieste ir šiandien liudija kai kurie išlikę jo projektuoti pastatai: 1931 m. pastatyti Alytaus apskrities savivaldybės rūmai (pastatas perstatytas) – dabar čia įsikūrusi Alytaus rajono savivaldybė, 1933 m. statyta Alytaus miesto pradžios mokykla – dabar senasis Adolfo Ramanausko-Vanago vidurinės mokyklos korpusas. 1938 m. pastatytą Alytaus apskrities savivaldybės ligoninę S. Taškūnas laikė svarbiausiu savo projektu.
Inžinierius suprojektavo kelis Alytaus apskrities mokyklų pastatus Seirijuose (1933 m.), Dauguose, Punioje. Išliko jo projektuoti privatūs namai – B. Petrovo ligoninė Lelijų gatvėje, L. Augustėno gyvenamasis namas Maironio gatvėje ir kiti. Išsiskiria jo projektuotos bulvarinės Alytaus senamiesčio gatvės.
S. Taškūnas aktyviai dalyvavo miesto visuomenės gyvenime. Nuo 1930 iki 1936 metų jis buvo Lietuvai pagražinti draugijos Alytaus skyriaus valdybos narys. Draugijos veikla darė svarbią įtaką miesto tvarkymui – inžinierius išreikalavo didesnį sklypą miesto sodui, pasirūpino kuriamo parko apsodinimu, aptvėrimu, gatvių apželdinimu, sporto aikštelės įrengimu. Jis sudarė miesto sodo užsodinimo planą, organizuodavo medelių sodinimo talkas ir pats asmeniškai jose dalyvaudavo. S. Taškūnas buvo Dzūkų kraštotyros draugijos valdybos narys. Draugijos tikslas buvo pažinti gimtojo krašto praeitį ir dabartį, jo gamtą ir kultūrą, taip pat apsaugoti jo senovines liekanas ir istorinę medžiagą. Draugijos prižiūrimas veikė Dzūkų muziejus, buvo organizuojamos visoje Lietuvoje atgarsių susilaukusios Senovės dienos. Todėl S. Taškūną laikome vienu iš Alytaus kraštotyros muziejaus steigėjų. Jis dalyvavo ir Vilniui vaduoti, Lietuvos šaulių, Lietuvių tautininkų sąjungų veikloje.
1934 m. S. Taškūnas apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, 1938 m. – Šaulių žvaigžde.
Antanas Juozapavičius
Antanas Juozapavičius gimė 1894 metų vasario 13 dieną Biržų aps. Vaškų vls. Švakštonių dvare.
1905 m. Antanas pradėjo mokytis Rygos Aleksandro gimnazijoje, už lietuvišką nusistatymą buvo pašalintas iš šeštos klasės. Tačiau jaunuolis nenusiminė, ėmėsi ruoštis vaistininko profesijai. Dirbo Rygos vaistinėse. Po kelerių metų praktikos vaistinėse, įstojo į Dorpato (Estijoje) universiteto Farmacijos skyrių, kurį sėkmingai baigė provizoriaus laipsniu.
1915 m. pradžioje įstojo į kariuomenę ir buvo pasiųstas į Maskvos karo mokyklą. Ją baigęs tarnavo 57-ajame pėstininkų pulke Tverėje, Rusijoje. Pulko vadovybės išsiųstas į Gatčiną baigė kulkosvaidininkų mokyklą, buvo perkeltas į 6-ąjį Tukumo latvių pulką. Dalyvavo mūšiuose vokiečių fronte ties Ryga, buvo sužeistas. Turėjo poručiko laipsnį. Prasidėjus Rusijoje lietuvių dalinių organizavimui 1917 m. A. Juozapavičius vienas pirmųjų ėmėsi šio darbo. A. Juozapavičius buvo paskirtas Vitebsko lietuvių karių bataliono vadu.
1918 m. lapkričio pradžioje įstojo į Vilniuje besikuriančią Lietuvos kariuomenę. 1918 m. lapkričio 23-ąją paskelbus pirmąjį įsakymą dėl atkuriamos Lietuvos kariuomenės, A. Juozapavičius buvo paskirtas Krašto apsaugos ministro prof. A. Voldemaro adjutantu.
1919 m. sausio 25 d. buvo paskirtas 1-ojo pėstininkų pulko Alytuje vado pavaduotoju, tačiau netrukus – vasario 4 dieną – tapo pulko vadu. Savo tauriu pavyzdžiu, stipria valia ir drąsa stiprino karius.
1919 m. vasario mėnesį į Lietuvą ir Alytaus kraštą pradėjo brautis Raudonoji armija. Tuo metu kai kurie vokiečių daliniai nebuvo pasitraukę iš Lietuvos, prieš įsibrovėlius tebelaikė bendrą frontą. Tačiau vokiečių karių drausmė buvo pakrikusi, pašliję santykiai su lietuviais. Tad visus fronto sunkumus privalėjo atlaikyti 1 – ojo pulko kariai, kurie ir gynė Alytų.
Naktį iš vasario 12 į 13-ąją, vykstant mūšiui Alytuje, teko trauktis nuo gausesnių priešo pajėgų. Pulko vado tikslas – išgelbėti didžiausią vertybę – ginklus. Jojant per Alytaus tiltą, 1919 metų vasario 13 dieną 8 valandą, savo gimtadienio rytą, karininkas A. Juozapavičius buvo nukautas.
Tai pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas, žuvęs nepriklausomybės kovose. 1919 m. vasario 14 d. palaidotas Alytaus šv. Liudviko bažnyčios šventoriuje, balandžio 28 d. – iškilmingai perlaidotas Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje.
1922 m. gruodžio 8 dieną buvo paskelbtas Respublikos Prezidento įsakymas:
„Pasižymėjęs ir didvyriškai žuvęs kovoje su bolševikais 1919 metais 1-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino pulko karininkas Antanas Juozapavičius apdovanojamas pirmos rūšies 1-ojo laipsnio „Vyties Kryžiumi“.
Be 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiaus, paskirto po mirties, taip pat buvo apdovanotas Savanorio kūrėjo medaliu (1930 m.), Čekoslovakijos Karo kryžiumi (1926 m.).
1937 m. Alytuje pastatytas tiltas per Nemuną pavadintas karininko A. Juozapavičiaus vardu, o žuvimo vieta pažymėta užrašu: „Čia žuvo kar. Antanas Juozapavičius“. 1938 m. Alytuje A. Juozapavičiaus vardu pavadinti Alytaus šaulių namai.
1945 m. Dainavos apygardos Dzūkų rinktinėje buvo įkurta karininko Antano Juozapavičiaus grupė.
1970 m. Klivlende (JAV) įsteigta šaulių kuopa pasivadino karininko Antano Juozapavičiaus vardu.
Nuo 1989 m. Alytuje vyksta tradicinis tarptautinis dziudo turnyras Lietuvos karininkui A. Juozapavičiui atminti.
1990 m. Juozapinės kalno papėdėje, netoli Krėvos pilies, pastatytas paminklinis akmuo su A. Juozapavičiaus žodžiais: „Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė“.
1991 m. Alytaus miesto valdybos potvarkiu Alytaus apskrities šaulių rinktinei suteiktas karininko Antano Juozapavičiaus vardas.
Pareikškite ir savo nuomonę balsuodami Alytausgidas.lt apklausoje