Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui primena baisias rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Slaptųjų knygų skaičius nepaprastai sparčiai augo. Nuo lietuvių raštijos pradžios ligi 1864 m., – t.y. per 300 metų, lietuviškų knygų iš viso buvo išspausdinta vos 750; nuo draudimo pradžios iki 1883 m., – t.y. iki „Aušros” gimimo, buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1903, neskaitant laikraščių, buvo išspausdintos 1372 knygos.
Nuolatinis lietuviškų knygų ir laikraščių leidybos ir platinimo augimas valdžiai kėlė nemažai rūpesčių. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, kurias numatė rusų įstatymai. Vėliau, kai buvo pradėti leisti laikraščiai ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta administracijos organams. Jiems buvo suteikta teisė bausti nusikaltėlius, konfiskuoti bei deginti raštus. Žandarai savo darbą atliko itin uoliai: 1891 – 1893 m. vien tik sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900 – 1902 m. – 56 182. Į tą skaičių neįtrauktos tos knygos, kurios buvo rastos ir konfiskuotos visoje Lietuvoje.
Nepaisant didelio konfiskuojamų spaudinių skaičiaus, jų vis nepaliaujamai daugėjo. Tautiškos savimonės piliečiai leisdavo lietuviškas knygas ir laikraščius iš rankų į rankas; milžinišką darbą atliko unikalios „profesijos” žmonės, savotiški spaudinių platintojai – knygnešiai. Mažiau susipratusių tautiečių buvo tik Seinų ir Vilniaus srityse. Už slaptą knygų laikymą ir platinimą nukentėjo maždaug 1000 žmonių. Tarp jų buvo ir kaimiečių, ir kunigų, pasauliečių inteligentų.
Nors už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, tačiau knygos buvo platinamos itin sparčiai. Valdžios atstovai turėjo pripažinti nesugebą kovoti su spaudinių sklidimu. Generalgubernatorius dėl to skundėsi centro valdžiai, žemesnieji valdininkai skundėsi savo viršininkams. Matydami nebegalį sulaikyti slaptojo knygų platinimo, jie siūlė panaikinti spaudos draudimą.
Tokį sprendimą lėmė ir pačių lietuvių nuoširdus rūpestis spaudos laisve. Valsčiuose rengiami susirinkimai, lietuvių kolonijos Rusijoje siuntinėjo vietos valdžiai ir pačiam carui prašymus. Kadangi spauda buvo uždrausta administraciniu būdu ir nebuvo jokio ją draudžiančio įstatymo, lietuviai visais įmanomais būdais stengėsi apeiti tą draudimą. Kai rusų valdžia buvo jau kiek nuolaidesnė, P. Vileišiui Petrapilyje pasisekė išspausdinti keletą lietuviškų mokslo knygų, tačiau cenzūra jam atsakydavo, jog jas galima spausdinti tik rusiškomis raidėmis. 1900 m. inžinierius A. Maciejauskas Petrapilyje išspausdino lietuvišką žemėlapį. Spaudinys buvo konfiskuotas. Tuomet Maciejauskas šį sprendimą apskundė teismui, ir, pasiekęs net senatą, bylą laimėjo, nes rusų valdžia negalėjo paremti savo poelgio jokiu įstatymu. Šios bylos laimėjimas paskatino lietuvius dar energingiau veikti, valdžia darėsi vis nuolaidesnė ir pamažu liovėsi persekioti tikybinio turinio užsienyje spausdintas knygas.
Apie lietuvių tautos kovas už laisvą spausdintą žodį sužinojo ir rusų šviesuomenė, inteligentai vis dažniau paragindavo panaikinti spaudos draudimą lotyniškais rašmenimis. Pagaliau ir pati rusų valdžia garsiai prabilo apie draudimo panaikinimą, nes jis nepasiekęs tikslo – lietuviai nepripažįsta spaudinių rusiškais rašmenimis. Rusų valdžia įsitikino veltui kovojusi prieš lotyniškomis raidėmis spausdintų leidinių platinimą ir skaitymą. 1904 m. gegužės 7-ąją caras paskelbė lietuviško žodžio laisvę. Tautos sąmoningumas ir atsparumas nebuvo palaužtas, nors cenzūros kontrolė ir toliau išliko. Pats faktas, kad maža tauta apgynė savo nevaržomo žodžio teises prieš didžiulį milžiną, kad gavo teisę viešai spausdinti savo knygas ir laikraščius, žymiai palengvino kovą dėl kitų jos teisių, palengvino sąlygas toliau ugdyti tautišką piliečių savimonę.
Kova dėl spaudos išjudino sąmoningųjų lietuvių dalį, laimėjimas sustiprino pasitikėjimą savimi, tačiau draudimo padaryta žala buvo milžiniška. Kita vertus, spaudos atgavimas prikėlė visą tautą naujam gyvenimui – po kelerių metų lietuvių visuomeninis kultūrinis gyvenimas tiesiog pražydo – auga talentingų rašytojų karta, suklesti menai – Lietuva pamažu žengia į tikrą kultūrinį atgimimą.
Susijęstraipsniai
