Ūkininko patarėjo” svečias – Alytaus apskrities viršininkas Algimantas Bražionis.
– Mūsų laikraščiui interviu duodate pirmą kartą, todėl prašyčiau pirmiausia skaitytojams prisistatyti.
– Jūsų laikraštis skirtas kaimui, man patinka jį skaityti, tai geras, įdomus laikraštis. O mano visa biografija susijusi su žemės ūkiu: esu baigęs Žemės ūkio akademijos, Mechanizacijos fakultetą, dirbau kolūkyje inžinieriumi mechaniku, pirmininko pavaduotoju, žemės ūkio valdybos viršininko pavaduotoju. Vėliau vėl grįžau į kaimą, dvejus metus dirbau ,,Dzūkų krašto” kolūkyje Varėnos rajone – ties riba su Alytaus rajonu. 1992 m. ėmiausi verslo – turėjau grybų ir uogų perdirbimo įmonę. Pernai rudenį verslą pardaviau, panorau išmėginti sėkmę politikoje.
– Ar anksčiau dalyvavote politikoje?
– Esu buvęs paskutinės, tarybinės, Varėnos rajono tarybos ir pirmosios savivaldybės tarybos nariu jau nepriklausomais laikais. Kaip tik šiemet vasarą rengiamės paminėti 20-metį, nes jau ne visi tos pirmos tarybos nariai gyvi.
– Į apskrities viršininko pareigas Jus delegavo Tautos prisikėlimo partija, tuomet dar nebuvote jos nariu…
– Jau įstojau, esu Varėnos skyriaus pirmininkas. Tautos prisikėlimo partija susikūrė iš viršaus, dabar skyriai kuriasi, o tai sudėtingas darbas.
– Dirbate keturis mėnesius, kokią apskritį radote ir kas per tą laiką pasikeitė?
– Niekas negalvojo, kad taip staigiai keisis ekonominė situacija, netgi geriausi analitikai neprognozavo tokių staigių pasikeitimų. Dirbti sunku, labai sunku planuoti, nes apskrities viršininko administracija – biudžetinė įstaiga, labai daug kas priklauso nuo šalies biudžeto ir Vyriausybės programos vykdymo. Darbas yra kitoks nei įsivaizdavau ateidamas. Bet manau, kad visi sunkmečiai ateina ir praeina, todėl turime daryti taip, kad jis greičiau baigtųsi.
– Kokias sritis Jūs kuruojate?
– Su pavaduotoju Juozu Šilansku esame pasidaliję, kokių funkcijų vykdymą kuris kuruojame. Jam priklauso žemės ūkio, gydymo ir švietimo įstaigų priežiūra. Man – teisė, statybų priežiūros klausimai.
Mano pavaduotojas yra konservatorius. Nors esame iš skirtingų partijų, bet sutariame gerai, vykdome tą pačią Vyriausybės programą.
– Ar nenusibodo iš Varėnos važinėti į Alytų?
– Lietuvoje visi buvo įpratę prie sėslių darbo vietų, pradedant darbininkais ir baigiant vadovais. Su pavaduotoju važinėjame kartu, vieną dieną jo automobiliu, o kitą – maniškiu. Per tas 40 minučių (tiek trunka kelionė) pasikalbame lyg per gamybinį pasitarimą.
– Nors žemės reikalus kuruoja pavaduotojas, bet ar į Jus dėl šių reikalų nesikreipia žmonės?
– Esate teisi. Alytaus apskrityje yra specifinių problemų, nes turime labai daug saugotinų teritorijų. Po Konstitucinio Teismo sprendimo žemės grąžinimas jose sustabdytas. Mūsų partija dėjo daug pastangų, kad ši problema būtų sprendžiama įstatymiškai, bet dabar pirmiau rūpinamasi ekonomikos reikalais. Labai blogai, bet šioje Seimo sesijoje nenumatyta svarstyti žemės reikalų. Kita problema – Finansų ministerija neįvertino, jog žemę būtina grąžinti, grąžinti tai, ką valdžia kažkada atėmė.
Ankstesnės Vyriausybės taip pat darė klaidų, pinigus skyrė ne žemei grąžinti, o reformai, laukų stambinimui. Kreipėmės į Vyriausybę, Finansų ministeriją, kad sumažintos lėšos būtų grąžintos, o tuomet – ir žemė grąžinta. Ūkius stambinti ūkininkai privalo už savas lėšas, nes, jeigu perka žemės sklypą, tai turėtų nusipirkti ir paslaugas.
Dar viena problema – labai pabrango registravimo paslaugos, per metus – apie dešimt kartų, o juk jos apmokamos iš biudžeto.
– Kokiems dar reikalams tenka skirti daugiausia dėmesio?
– Daug problemų kyla dėl savavališkų statybų, jas dar padidina saugomų teritorijų reikalavimai. Reikia saugoti, bet būtina suprasti ir ten gyvenančius žmones. Kai tenka spręsti tuos klausimus, aš savo darbuotojams sakau: važiuokime per Dzūkijos nacionalinį parką ir žiūrėkime ten gyvenančių piliečių akimis. Juk norint įsirengti netgi elementarius patogumus: išsigręžti gręžinį, įsivesti kanalizaciją, valymo įrenginius – reikia aibės derinimų. O juk tuose kaimuose gyvena senukai, argi jie gali važinėti tų leidimų? Todėl ir stovi griūvantys namai su kiaurais stogais, nors valstybė turėtų rasti pinigų saugomų teritorijų gyventojams padėti.
Dar daug skundų – vėlgi dėl žemės, kai kaimynas su kaimynu jos nepasidalija. Kai pirminiai matavimai buvo vienokie, o dabar geodeziniai – kitokie, tada ir prasideda konfliktai. Juokinga, kai dėl sprindžio pločio žemės juostos vaikšto skųstis dvejus trejus metus, aiškinasi, barasi.
– Per kiek laiko būtų galima Alytaus apskrityje grąžinti žemę?
– Pagal procentus – liko grąžinti 2 procentai, bet tai – 3700 piliečių. Tą padaryti trukdo ir biurokratinis aparatas. Štai pavyzdys: kadastrinėje vietovėje padaromas projektas, aštuntos devintos eilės paveldėtojams grąžinama žemė. Jeigu jos lieka, projektą reikia iš naujo daryti. Štai kokia nesąmonė, jeigu jos nebūtų, sutaupytume daug pinigų.
Daug žmonių prarado viltį atsiimti žemę miestuose, jie protingai elgiasi, kai atsiima kitose vietovėse.
– Neseniai žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius pasiūlė už žemę kompensuoti mišku. Jūsų nuomonė?
– Kai nebus žemės, tuomet galima grąžinti mišku. Nieko blogo, jeigu miestietis gaus dirbamosios žemės, jis parduos tam, kuris ją dirba. Žemės rinka dar labiau sujudės.
Dabar pusė miškų yra privatūs, o pusė valstybės. Dar jų grąžinus žmonėms, plotai labai susmulkėtų.
– Minėjote, kad per keturis mėnesius situacija labai pasikeitė, kokia ji viršininko administracijoje, jai pavaldžiose įstaigose, ar labai trūksta pinigų, kaip tenka išgyventi?
– Sunkiausia situacija – apskrities ligoninėse, nes pradėti tęstiniai projektai ima strigti, skyles mėginama lopyti vėliau mokant atlyginimus. Tokia situacija visoje šalyje.
Pačioje administracijoje sumažėjo keturiais darbuotojais, nenaudojame keturių automobilių, sumažintos ir kitos išlaidos. Daugiau pinigų tikimės gauti tik žemės reformai, nes tai yra ir moralinė pusė.
Žinoma, viršininko administracijos darbuotojai jautėsi neramiai, kai buvo skelbiama, jog apskritys bus iš karto naikinamos, kad vėliau atsiras regionai. Tegul būna tie regionai, bet turi būti pereinamasis laikotarpis, kad viskas būtų tinkamai perduota, pradedant archyvais ir baigiant visomis funkcijomis.
Manau, kad atkreipėte dėmesį, jog administracijoje nebuvo valymo pagal partinę liniją, darbuotojai vertinami pagal dalykines savybes.
– Tai manote, kad staigios apskričių reformos nebus?
– Tokius klausimus sprendžia politikai, bet manau, kad ir jie jau supranta, jog reikia pereinamojo laikotarpio. Pirmiausia reikėtų dar sumažinti funkcijų, kurios viena kitą dubliuoja, bet pagrindinės – žemės reforma, aukšto lygio medicinos paslaugos, švietimo priežiūra – turi likti.
– Vadovaujate Alytaus regiono plėtros tarybai, kaip sekasi sutarti su savivaldybių merais?
– Visų savivaldybių merai turi didelės patirties, jie savivaldybių asociacijoje užima aukštas pozicijas. Visus klausimus aptariame iš anksto, kai reikia, savivaldybės pasikeičia investicijomis.
– Ar jau apsipratote Alytuje?
– Tiesą pasakius, buvo sunkoka, nes dirbant ir kolūkyje, ir versle reikalus tekdavo tvarkyti nuo Varėnos Vilniaus link. Man net nesmagu, kai nežinau kokio kaimelio, kur jis yra, ar kokios Alytaus gatvės esu negirdėjęs.
Varėnoje dažnai dalyvauju renginiuose, bet ir kitur tenka daug būti. Štai per talką ,,Darom 2009″ su administracijos darbuotojais važiavau į Veisiejų regioninį parką, į Lazdijų rajoną. Juk būčiau nesuprastas, jei būčiau Varėnoje rinkęs šiukšles…
Kalbėjosi Laima STANKEVIČIŪTĖ