Pristatydama naują ir specifinę parodą Alytaus kraštotyros muziejuje, kuri atsidarys balandžio 22 dieną 17 val., norėčiau ir pakalbėti apie gana retus mūsų visuomenėje ir menkai žinomus – restauravimą, konservavimą, prevencinį konservavimą. Tai ne remontas, ne objekto prekinės vertės atkūrimas, kaip daugelis visuomenėje linkę manyti. Tai pamatinės paveldo apsaugos sąvokos. Tai eilė mokslinių ir meninių disciplinų, turinčių išsaugoti kūrinį šimtmečiams. Tai – viena aktualiausių muziejinės veiklos sričių. Kalbant apie padėtį mūsų valstybėje, reikia pripažinti, kad nei vyriausybė, nei visuomenė dar nėra įsisąmoninusi paveldo išsaugojimo svarbos ir reikšmės tautos kultūrai. Šie klausimai nors ir keliami spaudoje, bet dažnai nesukelia jokių diskusijų ir dingsta tarp politinių ar kriminalinių įvykių apžvalgų. Tuo metu kai gerai organizuoti kultūros paveldo tyrimo darbai civilizuotoje valstybėje yra tokia pat būtinybė kaip ir maisto kontrolės ar teismo ekspertizės institutai.
Restauratorius ne tik specialybė, bet ir gyvenimo būdas, tai profesija, reikalaujanti specialaus pasirengimo: meno istorijos žinių, chemijos, fizikos, biologijos mokslų, kūrinių technologijų ir jų istorinės kaitos išmanymo. Restauratorius turi išmanyti kūrinių medžiaginę struktūrą, jų senėjimo ir irimo procesus, žinoti fizikinių ir cheminių tyrimo metodų galimybes, restauravime naudojamų medžiagų struktūrą, savybes ir kt.
Norėčiau pateikti šių terminų sąvokas, parengtas restauravimo technologės ekspertės Janinos Lukšienės, aiškesniam jų suvokimui:
„Prevencinis konservavimas yra moksliniais tyrimais pagrįsta veikla, kurios tikslas sukurti aplinką, palankią kultūros vertybių integraliam (objekto ir jo aplinkos autentiškumo) išsaugojimui. Pvz.: nuolatinė kultūros vertybių būklės apžiūra ir registravimas; nuolatinė aplinkos cheminio, biologinio ir mechaninio (dulkėtumo) užterštumo patikra; temperatūros ir drėgmės bei apšvietimo (regimosios ir UV šviesos) kontrolė ir reguliavimas; saugių pakavimo, transportavimo, saugojimo ir eksponavimo medžiagų ir priemonių parinkimas ir naudojimas; visų priemonių ir procedūrų aprašymas; darbuotojų mokymas ir kvalifikacijos kėlimas; visuomenės bei kultūros administratorių švietimas ir įtraukimas į paveldo išsaugojimo veiklą. Prevencinis konservavimas yra veiksmingiausias kultūros vertybių saugojimo būdas.
Konservavimas – moksliniais tyrimais pagrįstos priemonės ir procedūros, atliekamos tiesiogiai kultūros vertybėje, siekiant stabilizuoti ir lėtinti medžiaginės substancijos irimo procesus, sutvirtinti jos struktūrą, apsaugoti nuo kenksmingų išorinių veiksnių. Visos naudotos medžiagos, priemonės ir procedūros turi būti dokumentuojamos. Pvz.: mechaninis ir cheminis valymas, valymas, plovimas, dezinsekcija, rūgščių neutralizavimas, apdorojimas inhibitoriais, padengimas apsauginėmis dangomis.
Restauravimas – moksliniais tyrimais pagrįsti veiksmai, kuriais siekiama išryškinti, atkurti kultūros vertybių meninę, istorinę, mokslinę vertę. Pvz.: sudužusių, sulūžusių, atsiklijavusių dalių surinkimas ir montavimas, neišlikusių fragmentų atkūrimas, itin sunykusių dalių pakeitimas, autentiškų sluoksnių atidengimas, retušas.
Diagnostiniai tyrimai yra kultūros vertybių medžiagų cheminės sudėties ir struktūros analizė, kultūros vertybių būklės nustatymas ir įvertinimas, pakitimų ir ankstesnių pakeitimų prigimties ir apimties nustatymas, irimo priežasčių atskleidimas ir būtinų priemonių bei procedūrų numatymas. Jie apima ir sukaupimą visos svarbios informacijos, paremtos archyviniais, istoriniais, archeologiniais, meno istorijos ir kitais tyrimais.
Dokumentavimas – kultūros vertybių būklės ir ankstesnių restauravimų, atliktų diagnostinių tyrimų ir jų duomenų, prevencinio konservavimo, konservavimo ir restauravimo procesų bei medžiagų ir jų pasirinkimo motyvų tikslus vaizdinis ir rašytinis registravimas. Dokumente paaiškintos tolesnio saugojimo, eksponavimo ir naudojimo sąlygos.”
Iki 1990 metų Lietuvos kilnojamųjų kultūros vertybių restauratoriai būdavo atestuojami Maskvoje, SSRS kultūros ministerijoje. 1991 metų kultūros ministro įsakymu buvo įsteigta Lietuvos Respublikos kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisija. Dukart per metus Atestavimo komisija vertina restauratorių atliktus konservavimo bei restauravimo darbus, jų profesinį pasirengimą, siūlo suteikti atitinkamą kvalifikaciją. Komisijos nutarimus tvirtina kultūros ministras. Įtraukus Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą į Muziejų įstatymą bei Muziejų instrukcijos nuostatas, kad muziejines vertybes gali restauruoti tik atestuotas restauratorius, o atliekami darbai privalo atitikti jo kvalifikaciją, atsirado sąlygos apsaugoti meno ir istorijos vertybes nuo nemokšiško, neprofesionalaus, dažnai net įžūlaus „restauravimo”. Taigi kultūros valdymo institucijos turi tvirtai remtis šia nuostata.
Kultūros vertybės pereina kelis etapus- sukūrimo, gyvavimo iki mūsų dienų ir suvokimo bei interpretavimo. Vertė: gali turėti meninę, istorinę, memorialinę vertę. Jos skirstomos į 4 grupes. Tai eksponatai: 1 – tie, kurie turi aukščiausią vertę, 2 – turi istorinę – kultūrinę ar memorialinę vertę, 3 – visi, kurie neįėjo į minėtas 2 – i grupes, tačiau jas papildo, 4 – visos kitos kolekcijos (turima mintyje pagalbinius fondus).
Eksponatų gyvenimas – sudėtingas ir netgi vargingas. Neretai tokius varguolius savo globon perimdami muziejininkai turi rūpesčių su jų saugojimu ir tolesniu gyvavimu, bei atgaivinimu ir pateikimu visuomenei. Tik po ilgo restauratorių triūso jie užima savo vietas muziejų ekspozicijose.
Šioje parodoje taip pat nėra nė vieno eksponato, kurio – daugiau ar mažiau – nebūtų lietusios restauratorių rankos. Vienus restauravome patys savo jėgomis Alytaus kraštotyros muziejuje, kiti – restauruoti minėtame P. Gudyno restauravimo centre. Taip pat kai ką savo jėgomis muziejuje galime patys ir konservuoti.
2004 metais Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centro specialistai įvertino Alytaus kraštotyros muziejaus rinkinių būklę. Jie suklasifikavo eksponatus pagal būklę į A, B, C, ir D kategorijas. Sudarytos restauruotinų eksponatų kortelės. Išskirti unikalūs ir reikalaujantys neatidėliotino restauravimo eksponatai. Alytaus kraštotyros muziejaus fonduose saugoma 73011 eksponatų, 3050 reikia restauruoti, o 4010 konservuoti. Kadangi Alytaus kraštotyros muziejuje nedirba teisės aktų tvarka teisę restauruoti ar konservuoti muziejines vertybes turintys atitinkamas kvalifikacijas specialistai, reikalingi būtent kai kurių rūšių eksponatams restauruoti ar konservuoti, nes kiekvienai sričiai reikalingas vis kito profilio specialistas, todėl dalį eksponatų restauruojame Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centre. Per paskutiniuosius kelerius metus Alytaus kraštotyros muziejus P. Gudyno restauravimo centre restauravo 70 eksponatų, – tapybos, skulptūros, keramikos, arceologinės keramikos bei metalo dirbiniai, kurių restauravimui 6000 Lt. buvo gauta iš projektinių lėšų, tai itin vertingi mūsų kraštui eksponatai. Pvz.: Karaliaus Mykolo privilegija, rašyta 1669 metais, kuria patvirtintos magdeburginės Lazdijų miesto teisės, Karaliaus Vladislovo privilegija 1636m., karaliaus Sigizmundo II-iojo privilegija 1597m. Dar savo eilės laukia Karaliaus Augusto II-ojo privilegija 1718m.
Šiuo metu veikia keletas restauravimo dirbtuvių Lietuvoje, tačiau darbo yra tiek, jog jo pakaks dar daugeliui dešimtmečių. Todėl aktualiu tampa klausimas dirbtuvių steigimo regionuose, ko beje Dzūkijoje mes neturime. Ir jau beveik dešimtmetį planuojama steigti, bet vis neatsiranda galimybių, o gal noro?
Mūsų muziejus teturi 1,5 restauratoriaus etato, nors yra didžiausias visoje Pietų Lietuvoje. Jame dirba du restauratoriai, tai II kvalifikacinės kategorijos istorinio medžio restauratorius bei II kvalifikacinės kategorijos istorinės tekstilės restauratorė. Nors normalių sąlygų tokiam darbui metų metais taip ir neatsiranda, nes muziejui labai trūksta patalpų, tačiau darbas vyksta.
Patalpų trūksta eksponatų saugykloms – tai labai opi problema, nekalbant jau apie restauravimo dirbtuvių įkūrimą. Mes muziejininkai dažnai juokaujame jog žmogus – kaip nors ištvers, tačiau eksponatas neišgyvens. Eksponatams reikalinga tinkama aplinka – šviesos, temperatūros, drėgmės režimas ir nuolatinė priežiūra. Taigi prevencinis konservavimas, konservavimas yra būtiniausios sąlygos eksponatams išlikti.
Šiame straipsnyje pateikta ir apžvelgta viena iš daugelio muziejinės veiklos krypčių, dažniausiai nematoma ir nepastebima lankytojui, su dalelyte teorijos, taigi maloniai kviečiame aplankyti į parodą. Paroda pateikta su fotografijomis tam, kad galėtumėte palyginti kaip atrodė eksponatai iki restauravimo ir po jo. Ir kokį darba atliko restauratoriai tam, kad eksponatas atgytų naujam gyvenimui ir būtų mums visiems labiau suprantamesnis.
Virginija Buškevičiūtė, muziejininkė – restauratorė