Biografine drama pristatomo filmo „Nepalikit, prašau…” scenarijaus autorius ir režisierius alytiškis Robertas Šarknickas su kūrybine grupe pirmiausia žadėjo jį parodyti Alytuje.
Tačiau įvykdyti pažadą sutrukdė kūrybinė sėkmė – kovo viduryje netikėtas kvietimas į kino festivalį Vilniuje, po to į Panevėžyje surengtą Europos kino festivalį „Dieną ir naktį”.
Čia filmas sulaukė nuoširdaus kritikų ir žiūrovų susidomėjimo už jame paprastai, bet labai tikroviškai papasakotą tiesą apie vaikų, kurių atsisakė tėvai, gyvenimą vaikų namuose.
Šį filmą jau užsisakė nemažai kino teatrų.
Bet alytiškiai palaukė, neįsižeidė ir gausiai susirinko į „Dainavos” kino teatrą, nepamiršę pavasarinių gėlių ne tik režisieriui. Užteko jų ir pagrindinio Emilijos vaidmens atlikėjai septintokei Joanai Jacunskaitei, aktorei Nijolei Lepeškaitei ir kitiems kūrybinės grupės nariams.
Masinėse scenose dalyvavo daugiau kaip 300 Alytaus miesto ir rajono gyventojų, jo pastatymą rėmė daug verslininkų, įmonių, įstaigų.
„Jį kūriau ne aš vienas, o visas Alytus. Toks palaikymas labai svarbus kiekvienam kūrėjui ir skatina eiti pirmyn”, – įsitikinęs R.Šarknickas.
Žiūrovai neslėpė ašaromis išsiliejusių jausmų, kuriuos sukėlė mergaitės Emilijos išgyvenimai vaikų namuose ir bandymas čia ištverti be artimųjų šilumos.
Valytojos, kurią Emilija vadina mama, vaidmenį sukūrusi mokytoja Albina Sviderskienė sakė, jog šiame filme parodyta tokia vaikystė, kokios niekas nenorėtų turėti. Bet tūkstančius vaikų artimiausi žmonės priverčia ją išgyventi taip.
Joana – pati iš vaikų globos namų, todėl ji labai lengvai įvykdė režisieriaus nurodymą ne vaidinti, bet gyventi taip kaip ir jo sumanyta Emilija.
Scenarijuje sukurti išgyvenimai irgi tikri, nes juos daugiau kaip prieš 22 metus vaikų namuose patyrė pats R.Šarknickas ir du geriausi jo draugai.
„Mes su Joana esame kraujo broliai, todėl ji be vargo mane suprato. Norėčiau, kad šį filmą pamatytų kuo daugiau motinų ir tėvų, kurie paliko savo vaikus ar dabar atsidūrė ties tokia pasirinkimo riba. Dėl to ir skubėjau kurti. Ir vis dėlto reikėjo pusantrų metų nufilmuoti ir sumontuoti jį. Pinigų neužteko profesionalioms kino kameroms, dirbome su buitinėmis. Dievas ne veltui paskyrė man tą gyvenimą, vaizdinius, kad galėčiau perkelti juos į kūrybą ir perspėti kitus”, – kalbėjo R.Šarknickas.
Aktorė Nijolė Lepeškaitė, sukūrusi Emilijos mylimos auklėtojos vaidmenį, klausė žiūrovų, ar kuris nors žiūrėdamas šį filmą galvojo apie pinigus, turtą.
Ir pati atsakė.
„Ne, tikrai ne. Jaudina kiti dalykai – širdies krizė. Pasaulis tobulėja, gyvenimas gerėja, bet kodėl ir toliau pilnėja vaikų namai. Lietuvoje juose jau daugiau kaip penki tūkstančiai vaikų. Nesuprantu, kaip galima savo vaiką atiduoti? Net gatvėje pamačiusi išmestą šunį jaudinuosi, todėl tokio tėvų poelgio tikrai negaliu suprasti. Šio filmo sukurtas autentiškumas sukrečia, todėl jį turėtų būtinai pamatyti ir tokie tėvai”, – svarstė N.Lepeškaitė.
Susijęstraipsniai
